Kaip žurnalistai pučia burbulus

burbble

(Nuotrauka/altcointoday.com)

Perskaičiau vieną kartą, perskaičiau antrą ir niekaip negaliu atsistebėti kaip galima iš visiško niekniekio padaryti totalią nesąmonę, kaip galima sudirbti mokyklą, jos įvaizdį, ir joje dirbančius pedagogus.

Visų pirma pradėkime nuo skelbimo:

“Mokyklos bendruomenė skelbia paramos akciją “Dovanoju mokyklai tautinį kostiumą“ ir prašo visus, galinčius savanoriškai prisidėti prie šios akcijos, aukoti pervedant į mokyklos paramos sąskaitą…“

 

Vienam tėveliui šis mokyklos prašymas nelabai patiko. O jei jau nepatiko, vadinasi galima apdrabstyti mokyklą ir geriausias pasirinkimas –  Delfio titulinis.

Tačiau tokia informacija tėčio reakcijos nepakeitė. Pašnekovo teigimu, prioritetas progimnazijoje turi būti skiriamas mokymui – kai kuriose klasėse nėra nė projektorių, o ne šokantiems ir dainuojantiems.

Perskaitykite ir dar, ir dar, ir dar. Niekas nestebina? Įsivaizduojate, kai kuriose klasėse nėra projektoriaus! Kaip tai įmanoma! Akmens amžius! Kam ta kultūra! Kam tie šokiai! Mums reikia PROJEKTORIAUS! Mes tiek atbukome, kad tėvams svarbiau vaikui įgrūsti į rankas technologinį prietaisą nei nusivesti į teatrą ar koncentrą?

Vaikai gali šokti, dainuoti, lavinti savo kūrybinius gebėjimus, atskleisti savo talentus, išvažiuoti į Dainų šventę, kuri yra tam tikras Lietuvos tautiškumo simbolis. Tas pats šokis – tai juk sportas.  Bet ne, gerbiamam tėvui reikalingas projektorius ir viskas.

„Už ką mes mokesčius mokame? Ne mūsų pareiga mokyklą dažyti, remontuoti ar inventorių pirkti. Lai išmoksta teisingai planuoti biudžetą. Kodėl kitus būrelius lankantys neprašo, pavyzdžiui, futbolo ar krepšinio aprangos? Juk atrodytų geriau varžybų metu, reprezentuotų mokyklą. Deja, viską tenka savo lėšomis pirkti, be mokyklos ar kitų tėvelių pagalbos“, – pozicija dalijosi Audrius.

Taip Audriau, tai nėra tėvų pareiga ir tą puikiai suprantu būdamas tiek mokyklos vadovu, tiek tėvu. Bet tik ne tau Andriau aiškinti apie mokėjimą planuoti biudžetą. Visų pirma, norint ką nors planuoti, reikia turėti ką planuoti. Nemaža dalis mokyklų turi tokius biudžetus, kurių užtenka tik patiems reikalingiausiams poreikiams. Kai pamatai savo biudžetą, kuris atitinka tą, kuris buvo prieš 10 metų, tenka atsisakyti puse to, ką buvau suplanavęs su bendruomene. Tenka tik mintyse pasvajoti apie tautinį kostiumą už 500 eu., 3D spausdintuvą už 1000 eu., atitinkančią standartus vaikų čiuožynę darželiui už 600 eu., interaktyvią lenta už 2000 eu. ir t.t. Galėčiau vardinti ir vardinti. Kiekvienas tėvas norėtų, kad tokios priemonės būtų jų vaikų ugdymo įstaigose, bet deja realybė kitokia.

Kame čia yra blogis, jei mokykla prašo GALINČIUS, SAVANORIŠKAI prisidėti? Yra žmonių, kurie turi ir gali. Yra, kurie neturi ir negali. Galiu paremti mokyklą, taip ir padarysiu, negaliu – vadinasi neparemsiu. Mokykla gaus lėšų iš rėmėjo – džiaugsis ir dėkos, negaus – bus kaip buvę.

Šioje istorijoje reikėtų “paploti“ žurnalistei Rūtai Pukenei. Šaunuolė! Taip gerai papijarinai politikus! Tiesiog super! Iš nereikšmingo tėvo skundo padarei istoriją, kuri kabo portalo “fasade“ su beveik 500 piktų komentarų (spėju jų bus dvigubai daugiau).

P.S. Tekstą galima rasti ir mano facebook paskiroje.

Reklama

Asmeniniai projektai (I dalis)

StockSnap_H7XXMCJKI7

(Nuotrauka/stocksnap.io)

Siekis kurti skaitmeninį turinį atsirado pradėjus darbuotis mokykloje. Labai daug žinių ir patirties davė pirmasis mano tinklaraštis altajus.net. Jo rašymą vertinu kaip kompiuterinio raštingumo kursus. Nuolatinis naršymas internete, kitų tinklaraščių skaitymas ir pačio tinklaraščio techninė priežiūra suteikė nemažai žinių. Gal todėl mokiniams būdavo sunku praslysti mano pamokose su diletantiškais pristatymais, aklai nukopijuotu tekstu ar pasiaiškinimu, kad namuose neturi biuro programų ar sugedo kompiuteris.

Pradėjęs rašyti tinklaraštį susipažinau su turinio valdymo sistemomis, išmokau koreguoti nuotraukas, sukurti neįmantrų video, tikslingai naudotis socialiniais tinklais ir t.t. Paprasčiau sakant, tapau vidutinio lygio skaitmeninių technologijų naudotoju. Visas šis žinių bagažas leido kurti savo individualius projektus, kuriems visada liekai labai mažai laiko, bet jie leidžia realizuoti idėjas.

https://saugomosteritorijos.wordpress.com/

Vienas pirmųjų mano projektų. Jį dar ir dabar galite rasti interneto platybėse. Ši svetainė, tai bendras projektas su mano buvusiais mokiniais Laimonu ir Žymantu. Projektas mums atnešė porą apdovanojimų. Su  juo važiavome į sostinę, kur teko garbės spausti ranką tuometiniam švietimo ministrui Gintarui Steponavičiui ir būti apdovanotiems už šį sumanymą. Didžiausi nuopelnai yra mano abiejų mokinių. Vyrukai degė šia idėja, įdėjo daug darbo, tai geras pavyzdys, kaip mokinius galima sudominti informacinėmis technologijomis. Tinklapis buvo sukurtas kaip baigtinis projektas, todėl šiuo metu nėra administruojamas.

http://www.ventosdarzelis.lt/

Jau ilgokai administruoju ikimokyklinio ugdymo skyriaus „Berželis“ interneto svetainę. Viskas prasidėjo nuo mamos prašymo sukurti jos įstaigai tinklapį, kuriame jie galėtų talpinti savo nuveiktus darbus. Tai pirma svetainė, kurią nuo A iki Z sukūriau pats. Su wordpress turinio valdymo sistema buvau pažįstamas, todėl labai rimtų sunkumų neturėjau. Šis projektas leido kitaip pažvelgti į interneto svetainės administravimą. Daugelis vis dar įsivaizduoja, kad tai labai paprastas darbas. Atsiunčia tekstą, nuotraukų, o tau tik tereikia įkelti. Tik tiek. Viskas atsiunčiama nereguliariai, dažnai tenka peržiūrėti tekstą, nes pasitaiko gramatinių ar stiliaus klaidų, reikia tvarkyti nuotraukas (apkarpyti, sumažinti, paryškinti ir t.t.). Žodžiu, po tam tikro laiko šis darbas tapo nelabai džiuginanti rutina. Jei pirmojoje stadijoje visi darbai prie šio tinklapio buvo kaip iššūkis, tai antroji stadija – rutina, bet ir iš jos galima daug ko pasimokyti.

https://telsiulyderiai.weebly.com/

Susikūrus Telšių rajono švietimo lyderių bendrijai (TŠLB) ir man tapus jos pirmininku ilgai galvojau kokiu būdu reikėtų viešinti šios bendrijos veiklas. Facebookas gerai, bet jame viskas labai dinamiška ir greitai pasimeta. Nesinorėjo investuoti papildomų pinigų ir laiko atskiram domenui, talpinimui, turinio valdymo sistemos diegimui. Tuo metu vienas po kito pradėjo kurtis internetinės tarnybos, leidžiančios patiems susikurti tinklapį. Ilgesnis ir netoks „švarus“ domenas, apkarpytos, bet nemokamos galimybės, man tiko. Išliko problema – laikas ir čia į pagalbą atėjo peršalimas. Taip taip, kartais ir ligos gali padėti. Tiesiog porą dienų nevažiavau į darbą, į lovą parsitempiau kompiuterį ir per 4 valandas paprasta, minimalistinė TŠLB svetainė buvo sukurta.

https://pagrindinesmokyklos.weebly.com/

Kolega Darius, Lietuvos pagrindinių mokyklų asociacijos pirmininkas (LPMA), užsiminė apie internetinės svetainės reikalingumą. Dariui reikėjo paprasto, neperkrautos, su pačia aktualiausia informacija, tinklapio. Pasisiūliau padėti. Parodžiau keletą pavyzdžių, Darius nusakė savo viziją, atsiuntė reikalingą informaciją. Tačiau šį kartą darbai užsitęsė. Pritrūkdavo laiko tiek man, tiek kolegai. Visgi rezultatą turime. Nors ne viskas iki šiol baigta, bet pagrindinis vaizdas ir informacija yra.

Antrame įraše pristatysiu savo vadovaujamos mokyklos interneto svetainę bei tinklapį, kuris atsirado dėl informacijos stokos apie mokyklos vadovo darbą. Galbūt užsiminsiu ir apie planuojamą leidinį.

 

Knygų skaitymas

(Nuotrauka/burst.shopify.com)

Jei jau savo tinklaraštį dedikuoju mokymuisi, pamaniau, kad vertėtų neaplenkti skaitymo temos.

Su knygomis mane sieja įdomus ryšys. Niekada nebuvau knygų „graužikas“. Nors pasakyti, kad neskaičiau knygų, taip pat negaliu. Pamenu, mokyklos laikais, būdavo akimirkų, kada užeidavo noras skaityti. Vedamas smalsumo į rankas paėmiau Aldonos Žemaitytės knygą „Amžino įšalo žemėje“, kuri paliko stiprų įspūdį. Su pasimėgavimu perskaičiau Guliverio keliones ir kitas panašaus žanro knygas.

Skaitau bangomis. Galiu neatsiversti knygos porą mėnesiu, bet jei jau paimu į rankas knygą ir nuo pirmųjų puslapių jaučiu kylantį norą sužinot kas bus toliau – nebegaliu sustoti. Tokia knyga visur, prie lovos, prie stalo, neslėpsiu, ir tualete (na turiu tokią silpnybę…).

Buvau labai pamėgęs Čekuolį. Pirmosios knygos tiesiog „sprogo“. Berods turiu visus leidimus. Nors dabar susidomėjimas Algimanto kūryba kiek atlyžo. Labai jau panašus žanras dominuoja visose knygose, pasidarė nuspėjama ir nebekelia susidomėjimo. Užkabino Andriaus Tapino „Vilko valanda“ ir „Maro diena“, Aušros Maldeikienės „Melo ekonomika“ ir t.t.

Šiuo metu ant stalo guli ir savo eilės laukia Sauliaus Jovaišo „Boso valanda“ bei Anthony Robbins „Pažandinkite savyje milžiną“. Buvo ir trečia – Eric Weiner „Laimės geografija“. Deja, pastaroji pasitaikė iš tų knygų, kurias „suvalgiau“ labai greitai. Jau skaitydamas įžangą supratau, jog ši knyga bus įdomi. Tuo labiau, ji tikrai geografinė.

Autorius aplankė 10 šalių norėdamas išsiaiškinti kaip jose suprantama laimė. Tai ne romanas, ar paprasta nuotykių knyga. Autorius mini įvairius socialinių tyrimų pavyzdžius, dažnai pasineria į vidinius apmąstymus ir labai įtraukiančiai analizuoja aplankytos šalies žmonių elgseną per laimės supratimo prizmę.

Drąsiai knygą galiu rekomenduoti geografijos mokytojams. Norite šmaikščiai pristatyti pietų Aziją ar rytų Europą – paskaitinėkite knygoje apie Indiją ar Moldovą. Medžiaga superinė.

Apie mane sudominusias knygas planuoju ir toliau rašyti. Knygų kritiku tikrai netapsiu, bet savo požiūri pasistengsiu išsakyti.

Mokyklos vadovo darbas

foto_vadovas

(Nuotrauka/Unsplash.com)

Koks buvo vadovo darbo įsivaizdavimas?

Būdamas mokytoju visiškai kitaip įsivaizdavau vadovo darbą. Jis man atrodė įdomus, įpareigojantis, svarbus, keliantis iššūkius. Vadovas buvo kažkas tokio galingo, kas tau gali padėti, tave motyvuoti arba atvirkščiai. Tikėjau vadovo lyderiavimu visose srityse. Mano akimis, vadovas turėjo suprasti kiekvieną mokytoją, jo svarbą ir reikalingumą, žinoti jo stipriąsias puses, nuolat motyvuoti, siūlyti veiklas, organizuoti efektyvius susirinkimus, aprūpinti visomis darbo priemonės, gerbti, mylėti, užjausti, sutikti ir dar daug daug visko.

Kada ėmė keistis supratimas apie vadovo darbą?

Prabėgus tam tikram laikui ir mokykloje vis dažniau dirbant darbą, kuris reikalauja vadybinių gebėjimų (strateginio plano kūrimas, vadovavimas mokyklos tarybai ir metodinei tarybai), romantizmu dvelkiantis vadovo pareigų įsivaizdavimas ėmė keistis.

Realiam supratimui labai daug davė artimas kontaktas su buvusiu mano vadovu. Teko garbės su juo du metus studijuoti ISM švietimo lyderystės magistrantūros studijose ir tik dabar suprantu, koks man svarbus buvo bendravimas su juo. Po šių studijų, mokykloje užėmiau tarpinį vaidmenį tarp mokytojų ir administracijos, nes gautos žinios ir gebėjimai puikiai leido suprasti, jog yra daug objektyvių veiksnių, nulemiančių vienokią ar kitokią vadovo poziciją. To dažnai mokytojai nepastebi, o kartais nenori pastebėti.

Tai kokia ta vadovo darbo realybė?

Pačiam tapus vadovu, buvęs įsivaizdavimas, lyg miražas, dingo. Atėjo supratimas, kad vadovo darbas nėra jau toks saldus ir mielas. Sakyčiau atvirkščiai, jis sudėtingas, neromantiškas, reikalaujantis milžiniškos atsakomybės ir kantrybės bendraujant su žmonėmis. Jei būdamas mokytoju atsakomybę nešiau už dalyką ir auklėjamąją klasę ir man to pakako, tapus vadovu teko priprasti prie minties, kad atsakomybę nešu už visą mokyklos bendruomenę.

Švietimo sistemos dalyvių keliami reikalavimai vadovui labai skirtingi. Todėl nori to vadovas ar ne, bet jam tenka spręsti dilemą: esu vadovas administratorius besirūpinantis švara, tvarka, ramia aplinka, tvarkingais dokumentais ir tvarkomis, ar vadovas lyderis siekiantis suburti organizacijos bendruomenę, siekiantis naujovių, priimantis netradicinius sprendimus, pirmoje vietoje besirūpinantis organizacijos žmonėmis.

O gal šie vaidmenys gali būti tapatūs? Kaip pasakytų buvusi „svarbi“ švietimo ministerijos persona – baikit, nemanau. Mokyklos vadovo darbdaviui, šiuo atveju savivaldybei, svarbiausia tvarkingi dokumentai, laiku pateikiamos ataskaitos, galiojančios tvarkos, greitai perduodama informacija, kuo retesni raštai su prašymais skirti lėšų. Turbūt, ne be reikalo Švietimo problemos analizėje „Mokyklų vadovai vadovauja ar lyderiauja?“ vienoje iš esminių išvadų teigiama, kad „Svarbiausi trukdžiai mokyklos vadovo lyderystei atsiskleisti yra „popierizmas“, informacijos srauto gausa, neribota ir paviršutiniškai reglamentuota vadovo atsakomybė, švietimo priežiūros darbuotojų biurokratinio aparato didėjimas“.

Tikiu, dalis vadovų renkasi administratoriaus vaidmenį. Jis lengvesnis, suprantamesnis, labiau apibrėžtas, aiškesnis. Toks vaidmuo leidžia ramiau dirbti, nes viskas sukasi apie popierizmą. Laiku nusiuntei ataskaitą, išsėdėjai beverčiame susirinkime, sukūrei tvarką, užvizavai sąskaitą – gali ramiai gyventi. Ir aš puikiai dabar suprantu (ir pateisinu) tuos vadovus, kurie pasirenka šį kelią. Ne kiekvienas norime ambicingo vadovavimo kelio, nė kiekvienas galime perlipti per save ir drąsiai kovoti su biurokratizmu, daugelis turime šeimas dėl kurių nenorime rizikuoti netekti pareigų, o kartu ir finansinio pagrindo. Kur dar politiniai vėjai, bet apie juos nutylėsiu…

Kodėl pasirinkau vadovo darbą?

Atsakymas labai paprastas. Iššūkiai. Daugelis situacijų naujos, niekada nepatirtos. Parašei, sukūrei, suradai informaciją, suskaičiavai, išsprendei, susitarei, perkalbėjai, padėjai! Ir vau! Trykšti pasididžiavimu įveikęs iškilusius sunkumus. Lyg mažas vaikas džiaugiesi, kad tu gali. Čia ir yra tas variklis, leidžiantis mokytis naujų dalykų, keliantis motyvaciją siekti kažko, įgalinantis prisiimti atsakomybę ir jos nebijoti. Šis variklis įprasmina mano aštuonerius metus studijų, nuo geografijos mokytojo bakalauro iki edukologijos magistro ir vadybos magistro studijų.

Šiuo metu šis darbas yra būtent toks ir aš juo džiaugiuosi. Taip, yra daug nusivylimų sistema, įsikerojusiu biurokratizmu, požiūriu į mokyklos vadovą, vadovo atsakomybės ir atlygio santykį. Neslėpsiu kartais kylančio noro brūkštelti prašymą dėl išėjimo. Bet nusiramini, pasidalini sunkumais su artimaisiais, padiskutuoji, vėl keli galvą ir bandai kovoti su iššūkiais.

 

Kaimiško tipo mokyklų (ne)išnykimas

kaimo mokyklos

(Nuotrauka/unsplash.com)

Rašydamas apie kaimiško tipo mokyklas jaučiuosi dviprasmiškai. Visų pirma, mano nuomonė yra subjektyvi nes esu tokios mokyklos vadovas. Žinau kaip gyvena ir kuo gyvena maža, kaimiško tipo mokykla. Suprantama, jog privalau ginti mokyklos išlikimą ir tam argumentų tikrai yra. Esu įsitikinęs, kiekvieno kaimo ar miestelio išlikimo garantas yra jame veikianti mokykla. Kol vietovėje funkcionuos ugdymo įstaiga, tol galima tikėtis mažesnio žmonių išvykimo bei jaunų šeimų atvykimo. Kol yra mokykla, tol galime kalbėti apie to kaimo ar miestelio kultūros puoselėjimą ir aktyvią savivaldą.

Bet yra faktai…

Gyventojų mažėja. Nuo 1990 metų iki dabar gyventojų sumažėjo beveik vienu milijonu (nuo 3,7 iki 2,8 mln.). Gyventojų mažėja ne tik kaimiškose teritorijose, tačiau ir daugelyje miestų. Ypatingai stipriai „nukraujavo“ šiaurės ir šiaurės rytų Lietuva. Palyginimui – per 6 metus dešimt mūsų miestų neteko apie 142 tūkst. gyventojų. Kalbant vaizdžiau, iš Lietuvos žemėlapio, nuo 2011 iki 2017 metų, galime ištrinti Šiaulius ir Mažeikius.

Vidinė migracija. Žmonės keliasi iš rajonų į miestus. Jei anksčiau žmones viliojo gamta, švarus oras, ramybė, tai dabar pradeda įsivyrauti pragmatizmas. Mieste didesnė galimybė gauti darbą, daugiau paslaugų, pramogų, galimybių tobulėti, mieste koncentruojasi kultūra.

Tarptautinis kontekstas. Tarptautiniuose mokinių tyrimuose Lietuvos rezultatai niekada nežibėjo, juolab kad jie rodo, jog regioninė nelygybė egzistuoja. Dar labiau aistras pakaitino EBPO ekspertai. Pasak jų, mūsų šalies mokytojui tenkantis mokinių skaičius mažesnis nei EBPO šalių vidurkis. Tai reiškia, kad mokyklas reikia stambinti.

Mažos mokyklos „ryja“ daug biudžeto pinigų. Ekonomiškai, tai visiškai nerentabilios įstaigos, kitaip sakant, jos nepateisina išlaidų. Nedideliam skaičiui mokinių reikalinga išlaikyti pedagogus ir aptarnaujantį personalą, o kur komunalinės, transporto ir kitos išlaidos. Dažnu atveju, tokios mokyklos turi didelius pastatus, kurie pasmerkti būti tuščiais.

Problemos su pedagogais. Mažų miestelių mokyklose daugelis mokytojų yra atvažiuojantys. Per savaitę, kai kurie mokytojai atvyksta vieną ar du kartus, jiems sunku pritapti prie organizacijos kultūros ir tuo labiau ją puoselėti. Jauną, perspektyvų, įdomų vaikams, energingą specialistą, į tokio tipo mokyklą prisivilioti praktiškai neįmanoma.

Esama situacija

Bandome vykdyti mokyklų tinklo pertvarką. Dar kitaip – ilgą, neefektyvų, skausmingą mažų mokyklų uždarymą. Kiekvieni mokslo metai tokiose mokyklose užsibaigia nežinomybe, o nauji mokslo metai pasitinkami su nerimu. Kiek bus mokinių? Kiek bus klasių komplektų? Kiek bus valandų? Koks bus finansavimas? Ar išliks esami etatai? Ar reikės rinktis kitą mokyklą?

Strateginis planavimas tokioje mokykloje apsiriboja ne ilgesniam laikotarpiui kaip metai. Kokias gi galima kelti vizijas, misijas, tikslus, uždavinius, jei kiekviename žingsnyje mokyklos bendruomenė susiduria su išlikimo ir nežinomybės klausimais. Pedagogams nuolat tenka žvalgytis į kitas mokyklas ir ieškoti galimybės gauti daugiau valandų, rezultatas – daugiau nei puse mokytojų yra atvažiuojančių. Suorganizuoti bendrus susitikimus tampa praktiškai neįmanoma, nuo to kenčia organizacijos kultūra.

Dar vienas mokyklų tinklo optimizavimo variantas – kaimiškose teritorijose palikti pradinio, priešmokyklinio ir ikimokyklinio ugdymo grupes. Pabandykime įsivaizduoti. Iki artimiausios miesto mokyklos 17 km. Puse šio atstumo sudaro neasfaltuotas kelias. Kada turėtų keltis penktokėlis, kad mokyklą pasiektų 8 val.? Gerai, užmerkime akis į važiavimą ir įsivaizduokime, kad šioje vietoje problemos bus išspręstos. Jei šeimoje yra keletas vaikų ir vieną jų (tarkime penktoką), savo transportu, tėvai veža į miesto mokyklą, savaime suprantama, kad ir kiti vaikai (tarkime darželinokai) bus vežami kartu į miesto darželius. Giliu mano įsitikinimu, šis variantas nesuveiks.

I Prioritetas 

Lietuvoje miesteliai ir kaimai nyksta. Tai tada apsispręskime – kur yra mūsų prioritetai. Jei jau norime mokyklas stambinti bei palikti jas tik miestuose, taip ir padarykime. Duokime kiekvienai mažai mokyklai vienerius metus, per kuriuos: tėveliai nusprendžia, kurią miesto mokyklą pasirinkti; skiriamas finansavimas įsigyti mokykliniams autobusams, kurie vežiotų mokinius į miesto mokyklas; vienai daliai pedagogų garantuokime krūvį miesto mokyklose, kitai – finansiškai patrauklų išėjimą į pensiją; aptarnaujančio personalo žmonėms padėkime rasti darbo mieste; mokyklos inventorių paskirstykime miesto mokykloms; pastatus parduokime, blogiausiu atveju užkonservuokime. Viskas. Skausminga? Žinoma taip. Būtų daug nepasitenkinimo, emocijų, problemų, bet galutiniame rezultate visi turėtų prisitaikyti prie esamos situacijos. Kaimai ir miesteliai taptų teritorijomis su gyvenamaisiais būstais, kuriuos žmonės renkasi tik dėl švaresnio oro, ramybės, gamtos, tuo tarpu švietimas, medicina, paslaugos, kultūra koncentruotųsi miestuose.

II Prioritetas

Jei jau renkamės išsaugoti kaimiško tipo mažas mokyklas, tai pasukime švietimo, socialinę, ekonominę politiką link jų: didinkime mokytojų koeficientus, kurie ryžtasi dirbti kaimo mokyklose, ypač jauniems specialistams; leiskime mokytojams (bent jau dirbantiems su mokiniais iki 8 klasės) per trumpą laiką (2-3 mėnesius) įgyti giminingo dalyko specialybę, pvz. istorija-geografija, fizika-chemija, biologija-geografija ir t.t.; finansavimą ir etatus skirstykime atsižvelgdami į kiekvieną kaimiško tipo mokyklą individualiai, o ne gretinkime jas su miesto mokyklomis; skatinkime kaimo mokyklas tapti daugiafunkciniais centrais ir koncentruokime juose viso kaimo ar miestelio bendruomenės veiklas.

Pabaigai…

Pripažinkime, yra daug kylančių problemų dėl mokyklų tinklo. Gal mažoms mokyklos ir nėra lemta išlikti, o gal atvirkščiai, jos gali būti paskutinė viltis neišnykti Lietuvos kaimams ir miesteliams. Svarbiausia šioje vietoje labai aiškūs prioritetai ir politinė valia.

Pasak švietimo ir mokslo ministrės:

„Metinis valstybės ir savivaldybių švietimo biudžetas perkopia 1 mlrd. Eur. Tik kiek daugiau nei pusė jų – t.y. mokinio krepšelis – skiriamas tiesiogiai mokinių ugdymui. Kitą pusę sudaro savivaldybių lėšos mokyklų pastatų administravimui ir išlaikymui. Tiek užsienio ekspertai, tiek Valstybės kontrolė (VK) ragina mokyklų steigėjus tvarkyti mokyklų tinklą, sutaupytas lėšas skirti ugdymo kokybei gerinti: naujoms ugdymo priemonėms, mokytojų padėjėjų etatams steigti, įvairioms ugdomosioms mokinių veikloms. Efektyvus finansavimas yra rezervas kokybei tobulinti, tiek didinant atlyginimus, tiek lėšas ugdymui“

Ekspertai ir kontrolė → Mokyklų tinklo tvarkymas → Prioritetai??? → Sutaupytos lėšos → Ugdymo kokybė

 

 

Kodėl toks tinklaraščio pavadinimas?

(Nuotrauka/static.pexels.com)

Kodėl toks tinklaraščio pavadinimas? Nes kitaip neįsivaizduoju. Nuolat esu mokymosi kelyje. Iššūkiai ir naujovės man leidžia judėti į priekį, tai gyvenimo variklis. Atsiradus naujam iššūkiui, reikia rasti būdus kaip jį įveikti, todėl privalai išmokti kažko naujo. Gal todėl mane sudomino geografija tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Gal todėl, pradėjęs dirbti mokykloje, įstojau į edukologijos magistrantūros studijas Šiaulių universitete. Gal todėl pasirinkau švietimo lyderystės magistrantūros studijas ISM universitete. Gal todėl tapau dviejų geografijos vadovėlių bendrautoriumi.

Mokymasis mane lydi visur, todėl penktadienį vėl grįžau į savo pirmąją Alma mater – tuometinį Lietuvos pedagoginį ir dabartinį Lietuvos edukologijos universitetą. Visada pasineriu į prisiminimus matydamas savo fakulteto kiemą. Keturi metai nuostabaus, jaunatviško laiko.

Sulaukti gerbiamo dėstytojo kvietimo į šią konferenciją buvo vau! Na, kažkas tokio! Juk jis buvo mūsų korifėjus, geografijos didaktikos meistras. Nors prisipažinsiu, pirmosios dr. Zigmo Kairaičio paskaitos mums atrodė kosmosas. Nieko nesupratome. Dabar tai kelia šypseną. Dar keisčiau girdėti, kaip jis mane vadina „kolega“.

Konferencijos metu susėdome greta su dar vienu buvusiu dėstytoju, mano kursinio darbo vadovu doc. Rimantu Kontvainu, kurio dėka gavome rimtus kartografijos pagrindus. Sėdėdami šnekučiavomės apie jo išleistą knygą, diskutavome apie konferencijos metu išgirstus pristatymus. Jaučiu Rimantui didelę pagarbą už jo paprastumą, taktiškumą ir gebėjimą išgirsti. Docentas labai išgyvena dėl universiteto likimo ir turi savo viziją kaip turėtų atrodyti mokytojų „kalvė“.

Antrojoje konferencijos dalyje vyko diskusija. Sėdėdamas auditorijoje mąsčiau, tokie renginiai yra būti kiekvienam vadovui ir mokytojui. Galbūt ne viską galima pritaikyti savo darbinėje veikloje, bet klausantis ir bendraujant su tokio „kalibro“ žmonėmis, tu gauni daug daugiau nei gali įsivaizduoti. Gerbiama dr. Rita Dukynaitė, dr. Zigmas Kairaitis, UPC socialinių mokslų, dorinio ugdymo ir kūno kultūros poskyrio vedėjas Šarūnas Gerulaitis, Lietuvos geografijos mokytojų asociacijos pirmininkas Rytas Šalna ir kiti. Žodžiu! Superinis laikas praleistas pirmojoje Alma Mater!

Šeštadienį jau riedėjau į parodą „Mokykla 2017“. Šį kartą be jokio skubėjimo ir rimtų įsipareigojimų laike. Sudalyvavau diskusijoje apie kaimo mokyklų ateitį ir teisinį švietimą. Spėjau papliurpti su Povilu iš „Kitokie projektai“, apėjau daugelį stendų, pakalbėjau su sutiktais kolegomis.

Riedėjau Žemaitijos link mąstydamas, kad tokie išvažiavimai būtini kaip gaivaus oro gūsis. Užsidarome savo mokyklose ir užsisukame savo darbų rutinoje. Bendravimas su platesnio rato žmonėmis duoda naudos tiek kaip specialistui, tiek kaip asmenybei, tai nuolatinis mokymasis, kuris būtinas.

Todėl – AŠ MOKAUSI!

Pirmasis įrašas

(Nuotrauka/asmeninis archyvas)

Nesitikėjau tokio ilgo pasiruošimo pirmajam įrašui. Daug svarstymų, daug ištrynimų, daug taisymų. Galutiniame rezultate – visiškai kitoks tekstas nei planavau.

Prisimenu savo pirmojo tinklaraščio altajus.net rašymą. Tai buvo prieš 10 metų… Kiek daug optimizmo ir entuziazmo. Lenkiu galvą prieš šį tinklaraštį. Dėka jo, daug kas sužinojo apie mane kaip mokytoją ir mano veiklas. Nuvykus į respublikines konferencijas būdavau užkalbinamas „Tomai, tai tu esi altajus?“ ir po to sekdavo ilgos, malonios, turiningos diskusijos.

altajus.net baneriai atsirado http://www.geografija.lt, http://www.emokykla.lt, http://www.lyderiulaikas.smm.lt internetiniuose puslapiuose. Šis tinklaraštis suvedė mane su Šviesos leidykla ir vadovėlių rašymu. Kaip tinklarašio autorius, buvau kviečiamas pateikti savo nuomonę įvairiuose straipsniuose.

Dėl savo tekstų esu sulaukęs daug pagyrimų ir nemažai kritikos. Daug pylos gaudavau už gramatines klaidas. Tai buvo mano silpnoji vieta. Niekada mokykloje nepasižymėjau geromis gramatinėmis žiniomis, nepersilaužiau ir studijų metai. Tuo tarpu tinklaraščio rašymas tikrai padėjo.

Rašau ir galvoju, kad nuveikiau su altajus.net tikrai nemažai. Gal būt šis tinklaraštis ir negeneravo apčiuopiamų pajamų, tačiau jis buvo tuo tramplynu, leidusiu tobulėti ir parodyti savo nuveiktus darbus platesniam žmonių ratui. Galėjau praktiškai nevaržomai reikšti savo mintis.

Po 10 metų vėl renku tekstą įrašui tinklaraštyje ir klausiu savęs – o kam tau po velniais to reikia?! Kol kas atsakymo neturiu, tik žinau, kad reikia…