Apie (ne)savo gyvenimą…

Nuotrauka/Photo by John Mark Jennings on Unsplash

Mes dažnai gyvename taip, kaip nenorime gyventi. Aplinka, žmonės, santykiai, įsipareigojimai, visai tai riboja mūsų tikrąjį gyvenimą. Ir tai suprantama, nes esame už kažką atsakingi, nuo mūsų priklauso vienokia ar kitokia gyvenimo aplinkybė: vaikai, sergantys artimieji, būsto paskola, antros pusės lūkesčiai, gendanti mašina ir t.t.

Gyvenimo aplinkybės tampa tuo barjeru, kuris sustabdo nuo savo gyvenimo pasirinkimo. Liekame prie to, kam esame įsipareigoję ir gyvename taip, kaip “reikia“. Darbas tampa našta, bet bijodamas rizikuoti šeimos finansiniu stabilumu naštą tempi toliau. Nori atsikratyti 10 kg svorio, bet grįžus iš darbo galvoji tik apie poilsį ir nukeli apsilankymą sporto klube kitai savaitei. Tikiesi mesti rūkyti, bet tos porą minučių relaksacijos po darbo, traukiant cigaretę, nustumia mintis apie metimą. Mes susitaikome su tokiu gyvenimu ir tomis prakeiktomis aplinkybėmis.

Gyveni su ta mintimi, jog gali padaryti kažką daugiau nei darai dabar. Tu norėtum pradėti fotografuoti, rašyti tinklaraštį, kurti video blogą, vesti mokymus, parašyti knygą, pakeliauti po Islandiją, Norvegiją ir Naująją Zelandiją – dirbti tai kas tau patinka ir kartu užsidirbti iš tau patinkančios veiklos. Tačiau gyvenimo aplinkybės diktuoja savo ir mes joms nusilenkiame.

Vakare tu ruošiesi miegoti ir galvoje keiki dienos įvykius: sugedo mašina, sąskaitoje liko tik būtiniausioms išlaidoms, darbe vis neprisiverti parašyti ataskaitos ir taip delsi jau antra savaitė, vakare, eilinį kartą norėdamas valgyti, sukerti tris bandeles ir puse pieniško šokolado plytelės. Nutari, kad rytoj turi viskas keistis: ieškosies papildomo pajamų šaltinio, kuris leistų įsigyti geresnį automobilį, pasidarysi visus pastumtus į šoną darbus, pagaliau pradėsi sportuoti ir atsisakysi saldumynų. Užmerki akis… Nuskamba žadintuvas!

Niekas nepasikeičia…

Po klasės valandėlės…

Nuotrauka/pixabay.com

Pažymiai, moralai, praleistų pamokų pateisinimai, visiškai šuniui ant uodegos nuėjusi pamoka, atsiskaitomieji darbai ir dar daug daug kito rutininio gyvenimo mokykloje…

Kartais žiūri pro langą ir galvoji, kokį velnia aš čia darau. Na kam man toks psichologinis krūvis, kam man spręsti svetimų vaikų problemas, klausytis jų išgyvenimų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tokie nesvarbūs, domėtis jų pomėgiais, jų baimėmis, siekiais…

Sėdime klasėje aplink bendrą stalą. Dalinamės dovanėlėmis. Vienas jų nuostabiai dainuoja ir vaidina, kitas beveik profesionaliai žaidžia futbolą, kitas užsiima penkiakove, dar kitam patinka mokytis tiksliųjų dalykų ir kartu piešti, kitas puikus organizatorius. Vieniems sekasi viskas, kitiems reikia begalės pastangų, tretiems nelabai rūpi mokyklos reikalai ir galvoja, kad yra jau pakankamai subrendę…

Bet jie visi tokie nuostabūs ir unikalūs, kartais linksmi, kartais nusiminę, skubantys gyventi ir džiaugtis…

Esu dėkingas savo profesijai už galimybę pažinti šiuos jaunus žmogučius. Jie mūsų ateitis ir aš galiu prisidėti prie šios ateities kūrimo…

Su artėjančiomis šventėmis…

Ko reikia norint padidinti švietimo profsąjungos narių skaičių?

Nuotrauka/pixabay.com

Klausiausi Lietuvos mokytojų suvažiavimo metu vykusių pristatymų. Daug minčių. Į vienas norėtųsi sureaguoti labai piktai, kai kurioms pritarti ir paploti. Vienai iš jų norėčiau pateikti keletą pasiūlymų.

I pasiūlymas – Viena vieninga profsąjunga

Švietimo darbuotojų profsąjunga turėtų būti viena. Tik vieninga jėga gali reikšti savo reikalavimus ir tikėtis, kad į juos bus sureaguota valstybiniu lygmeniu. Kol kas to neturime. Dvi profsąjungos nepasidalina įtakos, tarsi vaikai savo kastuvėliais smėlio dėžėje, nors siekis pagrindinis yra vienas ir tas pats. Kas maišo susisėsti prie bendro stalo ir vieningai susitarti? Taip, suprantu, skiriasi valdymo ypatumai, kai kurie siekiai, struktūra, streikų fondo neturėjimas arba turėjimas. Bet jei jau einame prie kraštutinės protesto formos – streiko, vieningumas būtinas. Kol viena profsąjunga streikuoja, kita tik pasyviai stebi, nes teisiniai dalykai jai neleidžia prisidėti. Po tam tikro laiko oponentai apsikeičia vaidmenimis. Ir taip metai iš metų. Todėl nereikia stebėtis nevienareikšmiu visuomenės požiūriu į švietimo darbuotojų streikus.

II pasiūlymas – Šiuolaikiška komunikacija

Profsąjunga turi atsisakyti senojo modelio komunikacijos: daug kylančių neaiškumų, informacijos trūkumas arba jos perteklius, kartais nenoras dalintis aktualia informacija, labai agresyvūs ir nesuderinti kai kurių profsąjungos atstovų pasisakymai viešoje erdvėje. Šios bėdos nuolat lydi profsąjungas. Juk galima pasikonsultuoti su viešųjų ryšių specialistais, kurie parodytų, pamokytų ar dar ką nors padarytų, kad visuomenės akyse profsąjunga taptų teigiamas objektas? Dabar dažnai išgirdus žodį “profsąjunga“ iš karto kyla asociacijos su archaiškumu, vienvaldyste ir pan. Net ir nedideli profsąjungos komunikacijos lepsusai atbaido žmones stoti į jas. Dabartinis to pavyzdys – įeikite į LŠMPS profsąjungos internetinę svetainę ir pabandykite pasirinkti “Struktūra“, “Įstatai“, “Kaip įstoti?“. Šiuo metu ten informacijos nerasite. Ne jau neįmanoma sutvarkyti visos svetainės ir tik tada ją padaryti prieinama plačiajai auditorijai? Menkniekis? Gal būt, bet kaip kam tai svarbu.

P.S. Iki šiol nepriklausiau švietimo profsąjungoms. Per daug juose esančių neigiamų dalykų (tame tarpe ir buvusių vadovų vaidmuo) atgrasydavo tapti nariu. Dabar matau tam tikrus teigiamus dalykus, o svarbiausia, matau ateinančius jaunus, perspektyvius ir protingus žmones, kuriais tikiu. Todėl planuose yra mintis parašyti prašymą įstojimui į švietimo profsąjungą.

Pradedančiojo ugdymo įstaigos vadovo gidas

Nuotrauka/pixabay.com

Pagaliau viskas! Pradedančiojo ugdymo įstaigos vadovo gidas baigtas! Labai lauksiu jūsų komentarų šiame tinklaraštyje. Rašykite kas jums patiko, o kas ne. Gal turėsite kokių patarimų, o gal šiaip norėsite išlieti savo mintis. Rašykite viską.

Asmeninio leidinio anonsas

Nuotrauka/unsplash.com

Baigęs darbuotis mokyklos vadovu nusprendžiau susikaupusias mintis nepalikti užmarščiai. Buvo gaila gauta patirtimi nepasidalinti su kitais. Rezultatas – trumpas (17 psl.) leidinys.

Didžioji dalis leidinio buvo parašyta prieš metus. Ilgą laiką nesiryžau prisėsti ir pabaigti darbų. Tradiciškai būtų patogu pasakyti, kad trūko laiko. Tačiau manau, jog labiau trūko drąsos. Per daug galvojau apie “ką pasakys žmonės“, “nieko čia rimto aš nesukūriau“, “niekam čia nereikalingos tokios rašliavos“ ir t.t. Žodžiu, pozityvo būta mažoka. Dabar į šį savo kūrinį žiūriu kitaip.

Leidinys tikrai nėra rimta akademinio tipo knyga. Tai trumpas praktinis gidas žmogui, pasirinkusiam ugdymo įstaigos vadovo pareigas. Gal čia nieko naujo neras žmogus, daug metų dirbantis šį darbą. Pirmą kartą įžengusiam į savo darbo vietą vadovui teks patirti daug “pirmų“ kartų ir gal būt šiame leidinyje jis ras vieną kitą tinkamą patarimą kaip susitvarkyti su tais “pirmais“ kartais.

O kad įneščiau šeik tiek intrigos, šiam kartui jums pateiksiu dalį leidinio pradžios žodžio.

“… Laivai mūsų valstybės švietimo vandenyse plaukioja labai įvairūs. Vieni nauji, greiti, veržlūs su motyvuotomis įgulomis, kurios pasiruošusios aukotis vardan bendro tikslo. Kiti senstelėję, labiau norintys dreifuoti, jų įgulos nenusiteikusios permainoms. Tretiems reikia kapitalinio remonto ir naujo kapitono, gebančio įkvėpti esančią įgulą naujiems iššūkiams. Deja, kai kuriuos laivus jau reikėtų buksyruoti į Bangladešo Čitagongo mieste esančias didžiausias pasaulyje laivų kapines. …“

P.S. Leidinys bus laisvai prieinamas PDF formatu.

Įspūdžiai iš “pradinokų“ pamokos

IMG_9146

Neseniai lankiausi vienoje nedidelio miestelio mokykloje. Teko įsijausti į konsultanto vaidmenį, kuris stebi projekto suplanuotas veiklas. Stebėjau antros klasės mokinių pamoką. Bendram supratimui užsiminsiu, kad klasė nedidelė, 11 vaikų. Žiūrėjau, stebėjausi ir rašiausi šias mintis:

  • Visas 45 minutes tik ir girdėjau „Mokytoja!“, „Mokytoja padariau!“, „Mokytoja nesuprantu!“, „Mokytoja ar čia gerai!“, „Mokytoja man nedavėt lapo!“. 11 vaikų, o jausmas, kad jų būtų 31.
  • Visą pamoką mokytojos balsas privalėjo skambėti aukštame diapazone. Po poros tokių pamokų mano balsui būtų šakės, prakalbėti nebegalėčiau.
  • Vienas iš vaikų turi tam tikrų specialių poreikių, todėl mokytoja dažniau prie jo prieina, paaiškina, o svarbiausia pagiria ir paskatina. Vaikas puikiai skaičiuoja, bet su rašymu turi problemų, nelabai pavyksta jam nusėdėti vienoje vietoje ilgiau nei porą minučių. Ir mokytoja susitvarko be problemų.
  • Kartais atrodo, kad mokytoja prašo padaryti tokių elementarių dalykų. Stebiuosi, na kaip jiems gali būti neaišku, juk tai taip elementaru! Tačiau elementaru man, o ne antrokui. Mokytoja ne moralizuoja. Puikiai suprasdama jų mąstymą nepyksta, prieina, paaiškina.
  • Mokytoja visas 45 minutes yra kontakte su mokiniais. Ramaus savarankiško darbo praktiškai nėra, nes vaikų susikaupimas siekia vos 2-4 minutes ir po to seka rankos kėlimas (nors dažniau iš karto šaukiama „Mokytoja, man neaišku!“).

Tą dieną aš tik buvau stebėtojas. Po pirmųjų dviejų pamokų turėjau pertrauką, nes važiavau į kitą mokyklą, po to vėl dvi pamokos. Patikėkite, po šių keturių pamokų jausmo būta lyg po 4 akademinių paskaitų.

Išvada. Lenkiu galvą prieš mokytoją. Siūlyčiau mokslo metų pabaigoje, kiekvienai darželio pedagogei bei pradinių klasių mokytojai  privalomai išpirkti 2-3 savaičių kruizines keliones. Tai labai sunkus darbas, kuris deja dažnai yra nuvertinamas…

Kaip žurnalistai pučia burbulus

burbble

(Nuotrauka/altcointoday.com)

Perskaičiau vieną kartą, perskaičiau antrą ir niekaip negaliu atsistebėti kaip galima iš visiško niekniekio padaryti totalią nesąmonę, kaip galima sudirbti mokyklą, jos įvaizdį, ir joje dirbančius pedagogus.

Visų pirma pradėkime nuo skelbimo:

“Mokyklos bendruomenė skelbia paramos akciją “Dovanoju mokyklai tautinį kostiumą“ ir prašo visus, galinčius savanoriškai prisidėti prie šios akcijos, aukoti pervedant į mokyklos paramos sąskaitą…“

 

Vienam tėveliui šis mokyklos prašymas nelabai patiko. O jei jau nepatiko, vadinasi galima apdrabstyti mokyklą ir geriausias pasirinkimas –  Delfio titulinis.

Tačiau tokia informacija tėčio reakcijos nepakeitė. Pašnekovo teigimu, prioritetas progimnazijoje turi būti skiriamas mokymui – kai kuriose klasėse nėra nė projektorių, o ne šokantiems ir dainuojantiems.

Perskaitykite ir dar, ir dar, ir dar. Niekas nestebina? Įsivaizduojate, kai kuriose klasėse nėra projektoriaus! Kaip tai įmanoma! Akmens amžius! Kam ta kultūra! Kam tie šokiai! Mums reikia PROJEKTORIAUS! Mes tiek atbukome, kad tėvams svarbiau vaikui įgrūsti į rankas technologinį prietaisą nei nusivesti į teatrą ar koncentrą?

Vaikai gali šokti, dainuoti, lavinti savo kūrybinius gebėjimus, atskleisti savo talentus, išvažiuoti į Dainų šventę, kuri yra tam tikras Lietuvos tautiškumo simbolis. Tas pats šokis – tai juk sportas.  Bet ne, gerbiamam tėvui reikalingas projektorius ir viskas.

„Už ką mes mokesčius mokame? Ne mūsų pareiga mokyklą dažyti, remontuoti ar inventorių pirkti. Lai išmoksta teisingai planuoti biudžetą. Kodėl kitus būrelius lankantys neprašo, pavyzdžiui, futbolo ar krepšinio aprangos? Juk atrodytų geriau varžybų metu, reprezentuotų mokyklą. Deja, viską tenka savo lėšomis pirkti, be mokyklos ar kitų tėvelių pagalbos“, – pozicija dalijosi Audrius.

Taip Audriau, tai nėra tėvų pareiga ir tą puikiai suprantu būdamas tiek mokyklos vadovu, tiek tėvu. Bet tik ne tau Andriau aiškinti apie mokėjimą planuoti biudžetą. Visų pirma, norint ką nors planuoti, reikia turėti ką planuoti. Nemaža dalis mokyklų turi tokius biudžetus, kurių užtenka tik patiems reikalingiausiams poreikiams. Kai pamatai savo biudžetą, kuris atitinka tą, kuris buvo prieš 10 metų, tenka atsisakyti puse to, ką buvau suplanavęs su bendruomene. Tenka tik mintyse pasvajoti apie tautinį kostiumą už 500 eu., 3D spausdintuvą už 1000 eu., atitinkančią standartus vaikų čiuožynę darželiui už 600 eu., interaktyvią lenta už 2000 eu. ir t.t. Galėčiau vardinti ir vardinti. Kiekvienas tėvas norėtų, kad tokios priemonės būtų jų vaikų ugdymo įstaigose, bet deja realybė kitokia.

Kame čia yra blogis, jei mokykla prašo GALINČIUS, SAVANORIŠKAI prisidėti? Yra žmonių, kurie turi ir gali. Yra, kurie neturi ir negali. Galiu paremti mokyklą, taip ir padarysiu, negaliu – vadinasi neparemsiu. Mokykla gaus lėšų iš rėmėjo – džiaugsis ir dėkos, negaus – bus kaip buvę.

Šioje istorijoje reikėtų “paploti“ žurnalistei Rūtai Pukenei. Šaunuolė! Taip gerai papijarinai politikus! Tiesiog super! Iš nereikšmingo tėvo skundo padarei istoriją, kuri kabo portalo “fasade“ su beveik 500 piktų komentarų (spėju jų bus dvigubai daugiau).

P.S. Tekstą galima rasti ir mano facebook paskiroje.