Déjà vu COVID-19

(Nuotruka/pixabay.com)

Pavasarį pradėjau savo karantino dienoraštį. Visą mėnesį, diena po dienos rašiau apie tai, kaip gyvenome su šeima karantino laikotarpiu. Tuo metu buvo visiška nežinomybė. Lyg vaikai pirmą kartą dedantys žingsnius. Išvažiavimas apsipirkti buvo didelis iššūkis, ką jau kalbėti apie darbus ar kitas veiklas,

Prieš akis paskutinis karantino dienoraščio įrašas. Jį baigiau su statistika – 1091 sergančiųjų, 30 mirčių, 138 pasveikę bei sąrašu, ko mus išmokino karantinas.

Deja deja… Skaitau ir linguoju galvą. Mes labai greitai pamirštame pavojus ir savisaugos jausmą paslepiame giliai giliai. Galvojame, kad viskas kas blogiausia jau nutiko ir tikrai nepasikartos. Antroji viruso banga to yra labai geras pavyzdys.

Greitai užmiršome apsaugos priemones: kaukes, rankų plovimą, distancijos laikymąsi, masinių renginių lankymą. Atleidome vadales ir apsvaigome nuo laisvės.

Balandžio 15 dieną rašiau:

Karantinas daug ką pakeitė. Mes to dar nelabai suprantame, tačiau gyvensime kitaip (kalbu mažų mažiausiai apie mūsų valstybės gyventojus). Net ir klasikinio rankos paspaudimo samprata tapo kitokia. Kaip mokysime vaikus mokyklose? Kaip vyks studijos? Kaip vyks koncertai? Ir t.t. Virusas niekur nedings, bent jau kol nerasime vakcinos.

Karantinas turėjo daug ką pakeisti, bet tai turėjo būti tvaru ir pasilikti ilgam laikui. Tuo tarpu mes, pajautę laisvę nuo bauginančių skaičių, metėmės į viską kas papuolą: koncertai, teatrai, išvykos, pajūris, viešbučiai, šventės ir t.t. Užsidėjome karūnas, spjovėm į apsaugos priemones, apsipūtėme akis informacine migla apie kaukių neveiksnumą, apie per daug sureikšmintą virusą, patikėjome 5G konspiracininkais, antivakseriais, Trumpo mintimis apie apsaugą nuo viruso susileidžiant dezinfekcinio skysčio ir visu kitu marazmu.

Rezultatas – per parą (spalio 26 d.) virš 766 užsikrėtusių žmonių ir dvi mirtys. Raudonuoja Lietuvos žemėlapis nuo židinių, savivaldybės užsidaro lokaliems karantinams, skaičiai kyla, pereiname prie nuotolinio mokymo, gydytojai skambina varpais… Jums tai nieko neprimena?

Déjà vu

Diena su nuotoliniu mokymu

Pasiruošimas. Nors pirmadieniais neturiu pirmos pamokas, tačiau keliuosi 7.00. Kol šeimyna miega pasidarau kavos į termosinį puodelį, įsimetu ko užkąsti, nes žinau, kad po 9 valandos norėsiu valgyti. Į kuprinę įsimetu kompiuterį, pakrovėjus, porą vadovėlių ir užrašų knygą, interneto modemą, ausines. Lauke minusėlis, palengva žingsniuoju link mano kaimelyje esančios mokyklos, kurioje šiuo metu žmonių praktiškai nėra, kurie yra, dirba lauke. Mokykloje dirbu IT specialistu, todėl naudojuosi proga ramiai padirbėti, sėdint bibliotekoje, su savo geografijos dalyko pamokomis.

12-okai. 2, 3, 4 pamokos su 12-okais. Turiu dvi grupes mokinių. Per 30 mokinių planuoja laikyti geografijos egzaminą, todėl veiklos tikrai daug. Praėjusią savaitę sutarėme dėl skyriaus atsiskaitymo. Sakau jiems, brangieji, namų darbus atliekate puikiai (daro mano užduotis, fotografuoja ir prisega prie komentarų po įrašu uždaroje Facebook grupėje), bet turime pasitikrinti teorines žinias. Motyvuoju, jog pravartu atlikti apklausą ir pasižiūrėti ar suprato skyriaus tematiką.

Vakar sėdėjau beveik dvi valandas darydamas jiems 20 klausimų testą su google forms. Tikrinausi, net su chronometru, kiek laiko užimtų atsakinėjimas. Suplanavau skirti 15 minučių. Per tokį laiką tikrai įmanoma atsakyti į testinius klausimus ir gal dar minutėlė lieka mestelti akį į vadovėlį.

Pamokos pradžioje, uždaroje Facebook grupėje, parašau instruktažą. Viską paaiškinu ir po 5 minučių pasidalinu testo nuoroda. Laukiu. Pradeda eiti rezultatai. Matau, trys piliečiai, vienas po kito (sekundės intervalu), padaro darbą. Visi trys padarę vienodai klaidų. Kyla įtarimas. Pabandau pažiūrėti visų trijų atsakymus, viskas kaip ant delno, tos pačios klaidos pas visus tris. Pyktis ima todėl, kad tai 12-okai, besiruošiantys egzaminui ir sakyčiau visai neblogai besimokantys ir suprantantys geografiją, bet ne, reikėjo daryti visiems trims kartu. Dar porą mokinių vėluoja atsiųsti atsakymus. Nors po 15 minučių buvau uždaręs atsakymų pateikimą, vėl įjungiu, sulaukiu dviejų paklydėlių.

Pyktis niekur nedingsta. Greitai pasijungiu zoom.com ir pasikviečiu 12-okų grupę į video pamoką. Mano monologas ir daugiau nieko. Tas jų tylėjimas dar labiau erzina. Atsisveikinu. Laukiu kitos grupės ir galvoju, kodėl turėčiau mažinti jiems pažymius. Juk jie suaugę, 18-os metų jaunuoliai, vairuoja automobilius, važinėja paneles ir skutasi barzdas. Ar ką nors pakeis tas mano įrašytas vienetas? Prisijungiu prie elektroninio dienyno (maloniai nustembu dėl užsikrovimo), sukeliu visiems pažymius, trims piliečiams skiriu karmos taškų komentare. Su viena grupes užbaigiu.

Su antrąja 12-okų grupe veiksmas panašus. Visas algoritmas tas pats, tik jau aš kiek nurimęs ir susitaikęs, kad tai jų reikalas, nusirašo jie ar ne, padeda jiems kas nors ar ne. Mano, kaip mokytojo reikalas mokyti, aiškinti, pateikti užduotis, padėti jiems išsiaiškinti ar suprato informaciją, neturėčiau dirbti cerberiu. Apklausa praeina be problemų. Supažindinu su rezultatais, sukeliu pažymius į elektroninį dienyną.

Auklėtiniai. Turiu porą pamokų laisvų. Tikėjausi per jas pasiruošti rytdienai, tačiau tuo metu sulaukiu žinutės iš kolegės. Savo pamokoje pasigenda vienos mano auklėtinės. Rašau žinutę per messengery – nieko, skambinu – nieko. Jau kaip ir aiški priežastis, vis gi paskambinu tėvams. Tėvas sako, esame darbuose, greičiausiai bus pramigusi. Praeina kelios minutės ir iš savo miegančiosios gražuolės gaunu atsakymą, gal tiksliau patvirtinimą – pramiegojau…

Kava ir 12-okų miegas. Atsiverčiu pasižiūrėti 9-okų atliktus darbus. Puse klasės nesugebėjo atsakyti į klausimus raštu sąsiuviniuose ir nufotografavus man atsiųsti. Pradeda skaudėti galvą, matau, nieko gero nebus. Išsiplaunu puodelį ir einu pasitaisyti atsigerti ko nors šilto.

Supypsi telefonas, messengeryje randu dviejų piliečių (12-okų) beveik identiškas žinutes “Mokytojau, pramiegojau, kada galiu testą pasidaryti“. Praėjusią savaitę informavau per video pamokas apie atsiskaitymą, parašiau per elektroninį dienyną, skyriau atskirą įrašą šiai informacijai Facebook grupėje. Atrašau “tai miegok toliau, kam tu jaudinies dėl to, kas tau nerūpi…“.

Pasiruošimas 9-okų pamokai. Grįžtu su garuojančiu puodeliu. Prisėdu pasitikrinti 9-okų atsiųstus projektinius darbus. 4 mokiniai nieko nesiuntę ir nedarę. Dvi savaites skyriau darbui, dvi pamokas skyriau konsultuoti kaip daryti, su kuo daryti, kada padaryti ir t.t. Sukandu dantis, baigiu tikrinti visus darbus. Nuotaiką nors kažkiek pakelia tikrai neblogi mokinių darbai. Deja, bet klasėje kontrastai labai dideli. Pasidarau įvertinimų lentelę, surašau sukauptus taškus ir už projektinį darbą gautas taškų sumas, išvedu pažymius. Laikausi nuomonės, kad mokiniams reikia parodyti visą vertinimo kelią, kad po to nekiltų bereikalingų diskusijų ir abejonių dėl mokytojo vertinimo.

Pasiruošimas 11-okų pamokai. Toliau seka pasiruošimas 11-okų pamokai. Nors esu pasiplanavęs ką daryti, bet užduočių paruošimą pasilikau laisvai pamokai. Penktadienį supratau, kad negaliu duodi mokiniams rimtesnio atsiskaitymo. Reikia temai skirti dar vieną pamoką įsigilinimui. Verčiu geografijos egzamino užduotis, renku iliustracijas ir keliu užduotis į skaidres.

Dar nenusibodo skaityti? Orientacijai, visas šis veiksmas vyksta iki 12.30. Turėjau vilties pasiruošti rytojaus pamokoms, bet jau matau, kad tik susitvarkyčiau su šiandienos iššūkiais.

9-okų pamoka. Ateina laikas 9-okų pamokai. Greitai sukuriu per zoom.com meeting’ą (manau šiuo metu daugelis jau žinote kas tai yra), patvirtinu prisijungusius ir pradedame kalbėti. Šiek tiek moralo dėl praėjusios pamokos, nes vėl 9 mokiniai (iš 23) nesugebėjo atsakyti į 5 klausimus ir nufotografavus atsiųsti į Facebook grupę. Trumpai pristatau šiandieninę temą, nupasakoju užduotis ir įjungiu visas jiems reikalingas nuorodas. Parodau rezultatų lentelę. Klausimų praktiškai nėra, tik keletas mokinių patikina, kad buvo atsiuntę padarytą vieną iš pirmųjų užduočių, įvertintą taškais. Pažadu patikrinti dar kartą ir pataisyti pažymį. Atsisveikinu su visais ir prašau pasilikti vieną mokinį, kuris nėra atlikęs nė vienos užduoties.

“Tuoletas“. Susitikimo pradžioje, kai paklausiau, kas maišo atlikti užduotis, išgirdau “nespėjau“. Turėjau vilties susitikimo pabaigoje pasikalbėti individualiai. Visi išeina, lieka jis vienas. Kalbinu, kontakto jokio. Baigiasi meeting’o laikas. Rašau į messengery atskira žinute. Praėjus 10 minučių sulaukiu atsakymo į mano klausimą – “Nu“. Atsakau, kad ne su arkliu kalbasi ir paklausiu kodėl nedalyvavo pamokoje, atsakymas – “Buvau tuolete“. Ir šioje vietoje jau pradeda važiuoti stogas, parašau dar keletą pastabų, bet matau, kad iš pokalbio nieko nebus. Paprasčiausiai nebeturiu kantrybės, susakau, kad informuosiu auklėtoją, tėvus, mokyklos administraciją…

11-okų pamoka. Facebook grupėje įkeliu paruoštą pristatymą su užduotimis, paaiškinimais, terminais, vertinimu. Palaukiu komentarų. Susitikimo per zoom.com nedarau, nes tema tęsiasi toliau, reikalingas tik savarankiškas darbas.

Užverčiu kompiuterį. Įkvepiu. Susidedu visus daiktus ir nuleidęs galvą suku namų link… 14 valanda. Galva plyšta. Stengiuosi neimti telefono į rankas. Viskas, laikas šeimai.

Pasiruošimas rytojui. 21.30 atsiverčiu kompiuterį. Rytoj 4-rios pamokos. Dvi pamokos su 10-okais ir dvi su 11-okais. Bukai žiūriu į ekraną. Nėra jokių minčių. Bandau planuoti kaip sutrumpinti mokiniams temą, ko nereikėtų, ką jie galėtų tokio atlikti, kad nebūtų sunku ir neužimtų daug laiko. Vartau turimą medžiagą, peržvelgiu elektroninius vadovėlius. Su 11-okais turime kalbėtis nauja tema, pristatymą koreguoju, nes jis buvo pritaikytas pamokai klasėje. Dabar to tikrai neapimsime. Sunkiau sekasi su 10-okais, svarstau, gal tokį variantą imti, gal anokį, o jei jiems netiks ir t.t.

Pakeliu akis į laikrodį, jau 22.30. Dar turiu eiti sūnui paskaityti knygą prieš miegą. Vadinasi vėl po 00.00 nusigausiu į lovą…

Karantinas #31 diena: dienoraščio pabaiga

Dievo krėslo miške…

Bendra situacija. 1091 sergančiųjų, 30 mirčių, 138 pasveikę. Gaila, bet dienoraštį baigiu su informacija apie kylančius rodiklius.

Kodėl baigiu rašymą? Labai paprasta. Tai, kas pradžioje buvo nauja ir nepatirta, dabar tapo kasdienybe. Nebėra prasmės rašyti apie buitį, kuri karantino pradžioje keitėsi iš pagrindų. Kaip važiuosime apsipirkti? Kaip dirbsime iš namų? Kaip ilsėsimės? Kaip bendrausime su kitais? Kaip lavinsime vaikus? Ir dar daug kitų klausimų, kėlusių iššūkius kiekvieną dieną.

Dabar esame nusiraminę, nors gal tiksliau reikėtų sakyti, radę atsakymus į daugelį pradžioje karantino kamavusių klausimų. Per mėnesį supratome kaip turime elgtis, ką daryti, kaip daryti, su kuo daryti. Tai nereiškia, jog iššūkių nebebus. Jau dabar sukame galvą kaip reikės suderinti Neringos ir mano darbus, bet ateis laikas ir kažką sugalvosime.

Pasikeitimai. Karantinas daug ką pakeitė. Mes to dar nelabai nesuprantame, tačiau gyvensime kitaip (kalbu mažų mažiausiai apie mūsų valstybės gyventojus). Net ir klasikinio rankos paspaudimo samprata tapo kitokia. Kaip mokysime vaikus mokyklose? Kaip vyks studijos? Kaip vyks koncertai? Ir t.t. Virusas niekur nedings, bent jau kol nerasime vakcinos.

Ko mes išmokome karantino metu?

Apsipirkimas. Išmokome apsipirkti savaitėje vieną kartą ir nelakstyti dėl vieno produkto į parduotuvę.

Maistas. Gaminant maistą tapome išradingesni ir tuo pačiu paprastesni. Nėra ir nereikia, valgome ką turime dabar.

Valgymas. Valgome visi kartu drauge susėdę prie stalo. Nėra jokio lėkimo su lėkšte į kitą kambarį žiūrėti filmo.

Išvykos. Jei tik oras leidžia, važiuojame kur nors pasivaikščioti. Miškas tapo atradimu. Kad ir šiandien, grįždami iš Telšių, apsilankėme Dievo krėslo miške. Seniau tokių minčių nekildavo. Tikiuosi mūsų išvykos nedings ir laisvu laiku visada ieškosime kur galėtumėme nuvykti.

Santykiai. Buitis dar labiau suartino ir sustiprino mūsų su Neringa santykius. Atrodo, kad rutina turėtų veikti atvirkščiai. Bet kartu spręsti problemas ir kovoti su iššūkiais yra lengviau. Buvo ir labai sunkių dienų, tačiau vietoje noro pabūti vienam, mes buvome kartu, padėjome vienas kitam. Pradžioje karantino buvo noro pabūti atskirai, vėliau atėjo supratimas, kad esame šeima ir turime ekstremalioje situacijoje vienas kitą suprasti bei palaikyti.

Kasdieninis dienoraščio pildymas baigsis, bet tai nereiškia visišką mano tylą tinklaraštyje. Rašymas nedings, nes jis taip pat tapo rutinos dalimi…

Karantinas #30 diena: mokslo metai, oras, P. S.

Bendra situacija. 1070 sergančiųjų, 29 mirtys, 101 pasveikęs. Beveik visas mėnuo kaip esame karantine. Vis dar gyvename užsidarymo ir kuo mažesnio kontakto režimu. Verslas nori kaip nors atsigauti, todėl prasideda kalbos apie karantino švelninimą. Skandinavijos šalyse šis atšilimas vyksta greičiau. Danijoje norima jau ir mokymo įstaigas atidaryti. Pas mus dar tik svarstymai. Reikia suprasti, niekas taip greitai neleis darbuotis visiems. Bus pradedama nuo buitinių paslaugų ir remonto tiekėjų, ne maisto prekių parduotuvių ir t.t.

Mokslo metai. Mokslo metai bus trumpinami. Šią savaitę turime sulaukti švietimo, mokslo ir sporto ministro galutinio sprendimo. Sunku vertinti kiek tame yra gėrio, kiek blogio. Galiu būti per daug subjektyvus, nes atstovauju pedagogų pusę. Gal nuotolinis ir startavo sunkiai, bet mes (mokytojai, mokiniai, tėvai) jau įsivažiavome. Vedamos pamokos, vyksta nuolatinis bendravimas, mokiniai dirba, kuria, atsiskaito. Gal atsiskaitymai nėra klasikiniai ir daug kas bijo mokinių nusirašinėjimo, tačiau tai jau mentaliteto reikalas. Aš manau, kad mokytojas turi atlikti ne prižiūrėtojo vaidmenį. Tai priklauso nuo kiekvieno vaiko, jo tėvų ir bendro auklėjimo. Todėl mokslo metų trumpinimą susieti su nekokybišku nuotoliniu mokymu (o tai bandoma daryti) nereikėtų. Yra ir kitų argumentų už ir prieš, bet palaukime ministro žinios.

Oras. Oras pas mus bjauresnis už bjaurų. Niekas nepasikeitė nuo vakar. Tenka su vaikais būti namuose. Pasidžiaugėme viena šilta diena (praėjęs šeštadienis), o toliau pavasaris sako palaukit palaukit, nėra ko čia skubėti. Su Neringa kalbėjome, kad tik orai nors kažkiek pagerės, lėksim į mišką. Reikia relaksacijos.

P. S. Rytoj planuojamas paskutinis karantino dienoraščio įrašas. Priežastys tokio sprendimo iš dalies paminėtos vakarykščiame įraše. Kai ką papasakosiu rytoj.

Karantinas #29 diena: antra Velykų diena, darbas, dienoraštis

Neringos padarytas Velykinis tinginys, jau kokio skanumo! 🙂

Bendra situacija. 1062 sergantieji, 24 mirtys, 101 pasveikęs. Baigėsi karantininės Velykos. Kartu baigėsi labai aptarinėjimas sprendimas reguliuoti įvažiavimą į miestus. Per 10 tūkstančių piliečių teko nukabinus nosį apsisukti ir grįžti atgalios. Nepavyko įgyvendinti velykinių apsipirkimų, pavalgymų (įdomu kur, kai visos kavinės uždarytos) ar mašinų nusiplovimų.

Antra Velykų diena. Pirmadienis pasitiko kas pusvalandį besikaitaliojančiu oru. Saulė, vėjas, lietus, sniegas vieni kitus keitė n kartų. Normalios progos išeiti į lauką taip ir nesulaukėme. Kotryna nuo 7 valandos ryto pradėjo savo dieną, todėl 12 valandą jau buvo sunku su ja susikalbėti, viskas buvo blogai, niekas nepatiko. Po pietų miego nuotaikos pasitaisė. Taip praktiškai ir prasėdėjome visą dieną namuose.

Nerimas dėl darbų. Su nerimu ir mes laukiame kaip čia viskas susiklostys su šiais mokslo metais. Neringai liko savaitė atostogų, o po to vėl neaišku kaip bus su darbais. Galvojame dėl vaikų, nes man vienu momentu dirbti ir būti su vaikais nėra jokių šansų. Nuotolinis mokymas reikalauja koncentracijos ir ramios aplinkos, nors gal kas nors sugeba vesti online pamokas (tiesioginės transliacijos būdu) ir tuo tarpu prižiūrėti savo mažamečius vaikus. Mano atveju to padaryti neišeina. Kol kas gyvename kaip yra. Ateis x diena, kuri reikalaus tuo metu reikalingų sprendimų, tada juos ir priimsime.

Apie dienoraštį. Dienoraščio rašymas tapo rutinos dalis. Tačiau jaučiu, kad turinys vis dažniau susiduria su iššūkiais. Anksčiau kiekvienas naujas dalykas kėlė susidomėjimą ir norą jį aprašyti, nes tai buvo neįprasta ir iki tol nepatirta. Išvažiavimas į Telšius prilygo žygdarbiui. Žmonių eilė prie parduotuvės, apsauginių kaukių paieška, greitas apsipirkimas skatino smalsumą. Nuotolinio mokymo organizavimas, pagalba kolegoms kėlė norą mokytis ir tobulėti. Dabar visa tai tapo gyvenimo normomis, su kuriomis susitaikėme. Kovo 16 dieną buvo paskelbtas karantinas, nuo tada startavo ir mano įrašų ciklas, skirtas šiam įvykiui. Turiu minčių dienoraštį baigti balandžio 16 dieną. Karantininis mėnuo…