Karantinas #31 diena: dienoraščio pabaiga

Dievo krėslo miške…

Bendra situacija. 1091 sergančiųjų, 30 mirčių, 138 pasveikę. Gaila, bet dienoraštį baigiu su informacija apie kylančius rodiklius.

Kodėl baigiu rašymą? Labai paprasta. Tai, kas pradžioje buvo nauja ir nepatirta, dabar tapo kasdienybe. Nebėra prasmės rašyti apie buitį, kuri karantino pradžioje keitėsi iš pagrindų. Kaip važiuosime apsipirkti? Kaip dirbsime iš namų? Kaip ilsėsimės? Kaip bendrausime su kitais? Kaip lavinsime vaikus? Ir dar daug kitų klausimų, kėlusių iššūkius kiekvieną dieną.

Dabar esame nusiraminę, nors gal tiksliau reikėtų sakyti, radę atsakymus į daugelį pradžioje karantino kamavusių klausimų. Per mėnesį supratome kaip turime elgtis, ką daryti, kaip daryti, su kuo daryti. Tai nereiškia, jog iššūkių nebebus. Jau dabar sukame galvą kaip reikės suderinti Neringos ir mano darbus, bet ateis laikas ir kažką sugalvosime.

Pasikeitimai. Karantinas daug ką pakeitė. Mes to dar nelabai nesuprantame, tačiau gyvensime kitaip (kalbu mažų mažiausiai apie mūsų valstybės gyventojus). Net ir klasikinio rankos paspaudimo samprata tapo kitokia. Kaip mokysime vaikus mokyklose? Kaip vyks studijos? Kaip vyks koncertai? Ir t.t. Virusas niekur nedings, bent jau kol nerasime vakcinos.

Ko mes išmokome karantino metu?

Apsipirkimas. Išmokome apsipirkti savaitėje vieną kartą ir nelakstyti dėl vieno produkto į parduotuvę.

Maistas. Gaminant maistą tapome išradingesni ir tuo pačiu paprastesni. Nėra ir nereikia, valgome ką turime dabar.

Valgymas. Valgome visi kartu drauge susėdę prie stalo. Nėra jokio lėkimo su lėkšte į kitą kambarį žiūrėti filmo.

Išvykos. Jei tik oras leidžia, važiuojame kur nors pasivaikščioti. Miškas tapo atradimu. Kad ir šiandien, grįždami iš Telšių, apsilankėme Dievo krėslo miške. Seniau tokių minčių nekildavo. Tikiuosi mūsų išvykos nedings ir laisvu laiku visada ieškosime kur galėtumėme nuvykti.

Santykiai. Buitis dar labiau suartino ir sustiprino mūsų su Neringa santykius. Atrodo, kad rutina turėtų veikti atvirkščiai. Bet kartu spręsti problemas ir kovoti su iššūkiais yra lengviau. Buvo ir labai sunkių dienų, tačiau vietoje noro pabūti vienam, mes buvome kartu, padėjome vienas kitam. Pradžioje karantino buvo noro pabūti atskirai, vėliau atėjo supratimas, kad esame šeima ir turime ekstremalioje situacijoje vienas kitą suprasti bei palaikyti.

Kasdieninis dienoraščio pildymas baigsis, bet tai nereiškia visišką mano tylą tinklaraštyje. Rašymas nedings, nes jis taip pat tapo rutinos dalimi…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s