Labai daug persipynusių minčių ir niekaip nerandu tos vienos, nuo kurios galėčiau pradėti rašyti…
Jei anksčiau pavykdavo tiesiog atsisėsti ir viską išlieti, tai dabar viskas tapo kur kas sunkiau. Paskaitinėjęs savo „Karantino dienoraštį“ kraipau galvą. Iš kur tiek kantrybės rašyti kiekvieną dieną? Tuometinė karantininė situacija buvo visiškai nauja patirtis, nauji šiurpuliukai, kurie manau leido susikoncentruoti ir pasiekti užsibrėžto tikslo (rašyti kiekvieną dieną). Vėliau viskas stojo į savo vietas, pripratome prie esamo gyvenimo ritmo. Nebeliko iššūkio rašyti.
Nepatirtis. Leisdavau sau rašyti tiesiai šviesiai, be jokių užuolankų. Nestabdžiau savęs didelėmis abejonėmis. Kildavo mintis aprašyti matomą problemą, taip ir padarydavau. Laikui bėgant, tas pačias problemas pradėjau matyti iš kitos perspektyvos. Daug ką davė mokyklos vadovo darbas, tėvo vaidmuo ir kitos neoficialios pareigos. Todėl rašyti užsidėjus tik mokytojo „akinius“ nebegalėjau. Situacijas pradėjau vertinti nevienareikšmiškai suprasdamas, kad visada yra kitas požiūris. Ir ši sukaupta patirtis savotiškai tapo nuolatiniu savęs stabdymu dėstant mintis.
Pasikeitęs internetinio tinklaraščio supratimas. Daugelis pripratome prie „antraštinio“ skaitymo. Ilgi tekstai tapo neįdomūs, nes jiems perskaityti reikia protinių pastangų. O mes tapome pavargę nuo nuolatinio skubėjome, didelio informacijos srauto. Dažniau norime pailsėti ir neapsikrauti skaitant.
Facebook‘as. Internetinių dienoraščių autoriai nutūpė socialiniuose tinkluose. Ten viskas dinamiškiau, greičiau, didesnės galimybės pasiekti platesnę auditoriją. Nors išliekamos vertės mažai. Facebook‘e niekas „neskrolina“ į apačią ir neieško senų įrašų. Viskas esamuoju laiku, jokio žvalgymosi atgal, informacija čia ir dabar.
Viso to rezultatas – abejonės rašyti/nerašyti, skaitys/nekaitys, verta/neverta…
Net ir dabar skaitau savo tekstą, taisau ir abejoju, ar verta apie tai kalbėti, kam tai bus įdomus? Gal čia ir yra ta didžioji problema. Įdomu turi būti ne kažkam, o visų pirma man pačiam. Rašyti turiu ne dėl kažko, o dėl savęs.
Pavasarį pradėjau savo karantino dienoraštį. Visą mėnesį, diena po dienos rašiau apie tai, kaip gyvenome su šeima karantino laikotarpiu. Tuo metu buvo visiška nežinomybė. Lyg vaikai pirmą kartą dedantys žingsnius. Išvažiavimas apsipirkti buvo didelis iššūkis, ką jau kalbėti apie darbus ar kitas veiklas,
Prieš akis paskutinis karantino dienoraščio įrašas. Jį baigiau su statistika – 1091 sergančiųjų, 30 mirčių, 138 pasveikę bei sąrašu, ko mus išmokino karantinas.
Deja deja… Skaitau ir linguoju galvą. Mes labai greitai pamirštame pavojus ir savisaugos jausmą paslepiame giliai giliai. Galvojame, kad viskas kas blogiausia jau nutiko ir tikrai nepasikartos. Antroji viruso banga to yra labai geras pavyzdys.
Greitai užmiršome apsaugos priemones: kaukes, rankų plovimą, distancijos laikymąsi, masinių renginių lankymą. Atleidome vadales ir apsvaigome nuo laisvės.
Balandžio 15 dieną rašiau:
Karantinas daug ką pakeitė. Mes to dar nelabai suprantame, tačiau gyvensime kitaip (kalbu mažų mažiausiai apie mūsų valstybės gyventojus). Net ir klasikinio rankos paspaudimo samprata tapo kitokia. Kaip mokysime vaikus mokyklose? Kaip vyks studijos? Kaip vyks koncertai? Ir t.t. Virusas niekur nedings, bent jau kol nerasime vakcinos.
Karantinas turėjo daug ką pakeisti, bet tai turėjo būti tvaru ir pasilikti ilgam laikui. Tuo tarpu mes, pajautę laisvę nuo bauginančių skaičių, metėmės į viską kas papuolą: koncertai, teatrai, išvykos, pajūris, viešbučiai, šventės ir t.t. Užsidėjome karūnas, spjovėm į apsaugos priemones, apsipūtėme akis informacine migla apie kaukių neveiksnumą, apie per daug sureikšmintą virusą, patikėjome 5G konspiracininkais, antivakseriais, Trumpo mintimis apie apsaugą nuo viruso susileidžiant dezinfekcinio skysčio ir visu kitu marazmu.
Rezultatas – per parą (spalio 26 d.) virš 766 užsikrėtusių žmonių ir dvi mirtys. Raudonuoja Lietuvos žemėlapis nuo židinių, savivaldybės užsidaro lokaliems karantinams, skaičiai kyla, pereiname prie nuotolinio mokymo, gydytojai skambina varpais… Jums tai nieko neprimena?
Atėjo metas, kada mano senutis iPhone 6 pradėjo trukdyti kokybiškam telefono naudojimuisi. Nuolat jaudintis dėl išsikrovimo ir vietos informacijai trūkumo tapo nuolatinė būsena. Pribrendo reikalas keisti situaciją. Kadangi nesu linkęs vergauti garsiems vardams ir permokėti už logotipą, palyginęs keletą mane dominančių aparatų bei peržiūrėjęs apie juos įmanomus video, Tele2 interneto svetainėje paspaudžiau “PASIŪLYMAS JUMS“.
Kitą dieną, po pietų, suskamba telefonas ir iš nepažįstamo numerio suprantu, kad skambina išganingasis Tele2. Tuo metu neskubėdamas žingsniavau į sporto klubą, todėl apsidžiaugiau, kad turėsiu kada atsiliepti ir pakalbėti. Operatorės paklausinėju apie mane dominantį telefoną, ji papasakoja apie mokėjimo sąlygas. Sakau ok, man reikia pagalvoti, ryt nuo 8 val. iki 12 val. skambtelėk ir pasakysiu savo galutinį sprendimą.
Kaip ir reikėjo tikėtis, jokio skambučio sutartu laiku nesulaukiu. Su šeimyna pajudame namų link ir be vairuojant išgirstu skambant telefoną, mesteliu akį, ogi matytas numeris. Pakeliu ir išgirstu tos pačios operatorės balselį. Klausiu jos, kodėl nesulaukiau skambučio sutartu laiku, ji pradeda atsiprašinėti, bet aš neturiu laiko iki galo išklausyti nes eismas intensyvus ir tikrai neturiu jokio noro būti sustabdytas pareigūnų. Sakau ok, dabar važiuoju, negaliu kalbėti, paskambink rytoj pirmoje dienos pusėje.
Kitą dieną sulaukiu skambučio. Operatorė primena, kad galiu už 1 centą pasiimti man priklausančią dovaną: svarstykles, asmenukių lazdą su power banku ir dar kažkas. Pradžioje sakau, kad turiu tokią lazdą todėl gal geriau svarstyklės. Paskui pasitaisau perklausdamas kas dar yra prie tos asmenukių lazdos. Pagalvojau, kad antras power bankas ūkyje nepamaišys. Pasitaisau ir paprašau pridėti antrąją dovaną. Operatorė pasižymi naująjį mano pasirinkimą. Klausimas iškyla tik dėl telefono spalvos, nes ji nemato savo sistemoje tokios informacijos. Sakau dzin, kokia bus tokia gerai, nesu išrankus. Operatorė patikina, kad jei gaučiau aparatą ir spalva nepatiktų, galiu jį pristatyti į bet kurį saloną. Galutiniame variante operatorė pakartoja visas sąlygas pasitikrinimui. Viskas kaip ir gerai.
Po kiek laiko sulaukiu dar vieno operatorės skambučio. Sako atsiprašanti, bet bus mėlynos spalvos telefonas. Na gerai, kaip ir sakiau, man tai nesudaro kažkokių problemų, tik ir toks. Toliau operatorė paprašo tokio vieno menko dalyko – asmens tapatybės kortelės numerio. Jau šypsausi. Man atrodo, kad tai svarbiausias dalykas norint sudaryti sutarti, bet visko pasitaiko, užmiršo ir tiek. Liepiu paskambinti po 5 min.
Sekančią dieną viskas pristatoma nuo pat ryto. Labai nustembu tokiu greitu pristatymu. Tik ko tai įtartinai man skirtame siuntinyje įpakuota pakankamai nemaža dėžė. Tiek to, pasiimu. Atsilaisvinus kelioms minutėms pradedu tikrinti kas čia įpakuota. Atplėšiu ir opa! Telefono dėžute ir SVARSTYKLĖS! Mintyse nusikeikiu. Buvo tartasi dėl asmenukių lazdos ir power banko, dabar mano rankose svarstyklės. Na tiek to, kam nepasitaiko, užmiršo pasiklausti pagrindinių duomenų, nepažymėjo mano pakeisto pasirinkimo. Visi klystame.
Pagaliau randu laiko namuose pažiūrėti kas tai per mega super max svarstyklės ant kurių užklijuota mistinė 69.90 Eu kaina. Sutinku, estetiškai gražios svarstyklės, galima jungti per bluetooth, galima parsisiųsti programėlę ir t.t. Įdedu elementus, veikia. Patikrinu užlipdamas pasisverti. Velnias, tikėjausi rodys mažiau… Bet kur tau! 🙂
Galvoju reikia paskaitinėti kaip jos veikia, kur ten kaip jungtis. Išsiimu instrukciją, a va jums špyga taukuota. Lietuviškos instrukcijos nėra. Tele2! Jūs rimtai?! Man nėra didelės problemos susirasti info anglų ar rusų kalba, bet kažkaip tokias dovanas darant reikėtų pasistengti iki galo.
Apibendrinus:
Nepaskambina sutartu laiku (tokiu, kurį nurodo pats klientas, nes jam tuo metu patogiausia).
Nesuteikia visos informacijos (iš karto ji negalėjo pasakyti telefono spalvos, o tai kai kam gali būti vienas iš pagrindinių prioritetų renkantis aparatą).
Nesurenka svarbiausios informacijos (informacija sutikrinta, klientas jau sutinka su sąlygomis ir atsiranda po kurio laiko dar vienas papildomas skambutis dėl asmens tapatybės kortelės numerio, dėl to klientas vėl turi gaišti laiką, nes reikia manyti, kad jis neturi jos tą akimirką su savimi).
Suklystama parenkant klientui dovaną (na taip, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, bet jei man daiktas nereikalingas, kam tada jis man).
Lietuviškos instrukcijos nebuvimas (jei jau darote tokias išmanias dovanas, tai būtų malonu, kad pasirūpintumėte visomis smulkmenomis, net ir tokiomis kaip lietuviška instrukcija)
Moralas – tikiu, kad Tele2 nusišvilpti ant tokio vieno kliento kaip aš. Bet pasibaigus sutarčiai, aš pažadu, kad tikrai laaaabai gerai pagalvosiu, ar man verta bendrauti su tokiu operatoriumi. Gal geriau šiek tiek brangiau, bet kokybiškiau…?
Mes dažnai gyvename taip, kaip nenorime gyventi. Aplinka, žmonės, santykiai, įsipareigojimai, visai tai riboja mūsų tikrąjį gyvenimą. Ir tai suprantama, nes esame už kažką atsakingi, nuo mūsų priklauso vienokia ar kitokia gyvenimo aplinkybė: vaikai, sergantys artimieji, būsto paskola, antros pusės lūkesčiai, gendanti mašina ir t.t.
Gyvenimo aplinkybės tampa tuo barjeru, kuris sustabdo nuo savo gyvenimo pasirinkimo. Liekame prie to, kam esame įsipareigoję ir gyvename taip, kaip “reikia“. Darbas tampa našta, bet bijodamas rizikuoti šeimos finansiniu stabilumu naštą tempi toliau. Nori atsikratyti 10 kg svorio, bet grįžus iš darbo galvoji tik apie poilsį ir nukeli apsilankymą sporto klube kitai savaitei. Tikiesi mesti rūkyti, bet tos porą minučių relaksacijos po darbo, traukiant cigaretę, nustumia mintis apie metimą. Mes susitaikome su tokiu gyvenimu ir tomis prakeiktomis aplinkybėmis.
Gyveni su ta mintimi, jog gali padaryti kažką daugiau nei darai dabar. Tu norėtum pradėti fotografuoti, rašyti tinklaraštį, kurti video blogą, vesti mokymus, parašyti knygą, pakeliauti po Islandiją, Norvegiją ir Naująją Zelandiją – dirbti tai kas tau patinka ir kartu užsidirbti iš tau patinkančios veiklos. Tačiau gyvenimo aplinkybės diktuoja savo ir mes joms nusilenkiame.
Vakare tu ruošiesi miegoti ir galvoje keiki dienos įvykius: sugedo mašina, sąskaitoje liko tik būtiniausioms išlaidoms, darbe vis neprisiverti parašyti ataskaitos ir taip delsi jau antra savaitė, vakare, eilinį kartą norėdamas valgyti, sukerti tris bandeles ir puse pieniško šokolado plytelės. Nutari, kad rytoj turi viskas keistis: ieškosies papildomo pajamų šaltinio, kuris leistų įsigyti geresnį automobilį, pasidarysi visus pastumtus į šoną darbus, pagaliau pradėsi sportuoti ir atsisakysi saldumynų. Užmerki akis… Nuskamba žadintuvas!
Pažymiai, moralai, praleistų pamokų pateisinimai, visiškai šuniui ant uodegos nuėjusi pamoka, atsiskaitomieji darbai ir dar daug daug kito rutininio gyvenimo mokykloje…
Kartais žiūri pro langą ir galvoji, kokį velnia aš čia darau. Na kam man toks psichologinis krūvis, kam man spręsti svetimų vaikų problemas, klausytis jų išgyvenimų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tokie nesvarbūs, domėtis jų pomėgiais, jų baimėmis, siekiais…
Sėdime klasėje aplink bendrą stalą. Dalinamės dovanėlėmis. Vienas jų nuostabiai dainuoja ir vaidina, kitas beveik profesionaliai žaidžia futbolą, kitas užsiima penkiakove, dar kitam patinka mokytis tiksliųjų dalykų ir kartu piešti, kitas puikus organizatorius. Vieniems sekasi viskas, kitiems reikia begalės pastangų, tretiems nelabai rūpi mokyklos reikalai ir galvoja, kad yra jau pakankamai subrendę…
Bet jie visi tokie nuostabūs ir unikalūs, kartais linksmi, kartais nusiminę, skubantys gyventi ir džiaugtis…
Esu dėkingas savo profesijai už galimybę pažinti šiuos jaunus žmogučius. Jie mūsų ateitis ir aš galiu prisidėti prie šios ateities kūrimo…
AŠ MOKAUSI 