Bendravimas su Tele2

Nuotrauka/Photo by Science in HD on Unsplash

Atėjo metas, kada mano senutis iPhone 6 pradėjo trukdyti kokybiškam telefono naudojimuisi. Nuolat jaudintis dėl išsikrovimo ir vietos informacijai trūkumo tapo nuolatinė būsena. Pribrendo reikalas keisti situaciją. Kadangi nesu linkęs vergauti garsiems vardams ir permokėti už logotipą, palyginęs keletą mane dominančių aparatų bei peržiūrėjęs apie juos įmanomus video, Tele2 interneto svetainėje paspaudžiau “PASIŪLYMAS JUMS“.

Kitą dieną, po pietų, suskamba telefonas ir iš nepažįstamo numerio suprantu, kad skambina išganingasis Tele2. Tuo metu neskubėdamas žingsniavau į sporto klubą, todėl apsidžiaugiau, kad turėsiu kada atsiliepti ir pakalbėti. Operatorės paklausinėju apie mane dominantį telefoną, ji papasakoja apie mokėjimo sąlygas. Sakau ok, man reikia pagalvoti, ryt nuo 8 val. iki 12 val. skambtelėk ir pasakysiu savo galutinį sprendimą.

Kaip ir reikėjo tikėtis, jokio skambučio sutartu laiku nesulaukiu. Su šeimyna pajudame namų link ir be vairuojant išgirstu skambant telefoną, mesteliu akį, ogi matytas numeris. Pakeliu ir išgirstu tos pačios operatorės balselį. Klausiu jos, kodėl nesulaukiau skambučio sutartu laiku, ji pradeda atsiprašinėti, bet aš neturiu laiko iki galo išklausyti nes eismas intensyvus ir tikrai neturiu jokio noro būti sustabdytas pareigūnų. Sakau ok, dabar važiuoju, negaliu kalbėti, paskambink rytoj pirmoje dienos pusėje.

Kitą dieną sulaukiu skambučio. Operatorė primena, kad galiu už 1 centą pasiimti man priklausančią dovaną: svarstykles, asmenukių lazdą su power banku ir dar kažkas. Pradžioje sakau, kad turiu tokią lazdą todėl gal geriau svarstyklės. Paskui pasitaisau perklausdamas kas dar yra prie tos asmenukių lazdos. Pagalvojau, kad antras power bankas ūkyje nepamaišys. Pasitaisau ir paprašau pridėti antrąją dovaną. Operatorė pasižymi naująjį mano pasirinkimą. Klausimas iškyla tik dėl telefono spalvos, nes ji nemato savo sistemoje tokios informacijos. Sakau dzin, kokia bus tokia gerai, nesu išrankus. Operatorė patikina, kad jei gaučiau aparatą ir spalva nepatiktų, galiu jį pristatyti į bet kurį saloną. Galutiniame variante operatorė pakartoja visas sąlygas pasitikrinimui. Viskas kaip ir gerai.

Po kiek laiko sulaukiu dar vieno operatorės skambučio. Sako atsiprašanti, bet bus mėlynos spalvos telefonas. Na gerai, kaip ir sakiau, man tai nesudaro kažkokių problemų, tik ir toks. Toliau operatorė paprašo tokio vieno menko dalyko – asmens tapatybės kortelės numerio. Jau šypsausi. Man atrodo, kad tai svarbiausias dalykas norint sudaryti sutarti, bet visko pasitaiko, užmiršo ir tiek. Liepiu paskambinti po 5 min.

Sekančią dieną viskas pristatoma nuo pat ryto. Labai nustembu tokiu greitu pristatymu. Tik ko tai įtartinai man skirtame siuntinyje įpakuota pakankamai nemaža dėžė. Tiek to, pasiimu. Atsilaisvinus kelioms minutėms pradedu tikrinti kas čia įpakuota. Atplėšiu ir opa! Telefono dėžute ir SVARSTYKLĖS! Mintyse nusikeikiu. Buvo tartasi dėl asmenukių lazdos ir power banko, dabar mano rankose svarstyklės. Na tiek to, kam nepasitaiko, užmiršo pasiklausti pagrindinių duomenų, nepažymėjo mano pakeisto pasirinkimo. Visi klystame.

Pagaliau randu laiko namuose pažiūrėti kas tai per mega super max svarstyklės ant kurių užklijuota mistinė 69.90 Eu kaina. Sutinku, estetiškai gražios svarstyklės, galima jungti per bluetooth, galima parsisiųsti programėlę ir t.t. Įdedu elementus, veikia. Patikrinu užlipdamas pasisverti. Velnias, tikėjausi rodys mažiau… Bet kur tau! 🙂

Galvoju reikia paskaitinėti kaip jos veikia, kur ten kaip jungtis. Išsiimu instrukciją, a va jums špyga taukuota. Lietuviškos instrukcijos nėra. Tele2! Jūs rimtai?! Man nėra didelės problemos susirasti info anglų ar rusų kalba, bet kažkaip tokias dovanas darant reikėtų pasistengti iki galo.

Apibendrinus:

  • Nepaskambina sutartu laiku (tokiu, kurį nurodo pats klientas, nes jam tuo metu patogiausia).
  • Nesuteikia visos informacijos (iš karto ji negalėjo pasakyti telefono spalvos, o tai kai kam gali būti vienas iš pagrindinių prioritetų renkantis aparatą).
  • Nesurenka svarbiausios informacijos (informacija sutikrinta, klientas jau sutinka su sąlygomis ir atsiranda po kurio laiko dar vienas papildomas skambutis dėl asmens tapatybės kortelės numerio, dėl to klientas vėl turi gaišti laiką, nes reikia manyti, kad jis neturi jos tą akimirką su savimi).
  • Suklystama parenkant klientui dovaną (na taip, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, bet jei man daiktas nereikalingas, kam tada jis man).
  • Lietuviškos instrukcijos nebuvimas (jei jau darote tokias išmanias dovanas, tai būtų malonu, kad pasirūpintumėte visomis smulkmenomis, net ir tokiomis kaip lietuviška instrukcija)

Moralas – tikiu, kad Tele2 nusišvilpti ant tokio vieno kliento kaip aš. Bet pasibaigus sutarčiai, aš pažadu, kad tikrai laaaabai gerai pagalvosiu, ar man verta bendrauti su tokiu operatoriumi. Gal geriau šiek tiek brangiau, bet kokybiškiau…?

Apie (ne)savo gyvenimą…

Nuotrauka/Photo by John Mark Jennings on Unsplash

Mes dažnai gyvename taip, kaip nenorime gyventi. Aplinka, žmonės, santykiai, įsipareigojimai, visai tai riboja mūsų tikrąjį gyvenimą. Ir tai suprantama, nes esame už kažką atsakingi, nuo mūsų priklauso vienokia ar kitokia gyvenimo aplinkybė: vaikai, sergantys artimieji, būsto paskola, antros pusės lūkesčiai, gendanti mašina ir t.t.

Gyvenimo aplinkybės tampa tuo barjeru, kuris sustabdo nuo savo gyvenimo pasirinkimo. Liekame prie to, kam esame įsipareigoję ir gyvename taip, kaip “reikia“. Darbas tampa našta, bet bijodamas rizikuoti šeimos finansiniu stabilumu naštą tempi toliau. Nori atsikratyti 10 kg svorio, bet grįžus iš darbo galvoji tik apie poilsį ir nukeli apsilankymą sporto klube kitai savaitei. Tikiesi mesti rūkyti, bet tos porą minučių relaksacijos po darbo, traukiant cigaretę, nustumia mintis apie metimą. Mes susitaikome su tokiu gyvenimu ir tomis prakeiktomis aplinkybėmis.

Gyveni su ta mintimi, jog gali padaryti kažką daugiau nei darai dabar. Tu norėtum pradėti fotografuoti, rašyti tinklaraštį, kurti video blogą, vesti mokymus, parašyti knygą, pakeliauti po Islandiją, Norvegiją ir Naująją Zelandiją – dirbti tai kas tau patinka ir kartu užsidirbti iš tau patinkančios veiklos. Tačiau gyvenimo aplinkybės diktuoja savo ir mes joms nusilenkiame.

Vakare tu ruošiesi miegoti ir galvoje keiki dienos įvykius: sugedo mašina, sąskaitoje liko tik būtiniausioms išlaidoms, darbe vis neprisiverti parašyti ataskaitos ir taip delsi jau antra savaitė, vakare, eilinį kartą norėdamas valgyti, sukerti tris bandeles ir puse pieniško šokolado plytelės. Nutari, kad rytoj turi viskas keistis: ieškosies papildomo pajamų šaltinio, kuris leistų įsigyti geresnį automobilį, pasidarysi visus pastumtus į šoną darbus, pagaliau pradėsi sportuoti ir atsisakysi saldumynų. Užmerki akis… Nuskamba žadintuvas!

Niekas nepasikeičia…

Po klasės valandėlės…

Nuotrauka/pixabay.com

Pažymiai, moralai, praleistų pamokų pateisinimai, visiškai šuniui ant uodegos nuėjusi pamoka, atsiskaitomieji darbai ir dar daug daug kito rutininio gyvenimo mokykloje…

Kartais žiūri pro langą ir galvoji, kokį velnia aš čia darau. Na kam man toks psichologinis krūvis, kam man spręsti svetimų vaikų problemas, klausytis jų išgyvenimų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tokie nesvarbūs, domėtis jų pomėgiais, jų baimėmis, siekiais…

Sėdime klasėje aplink bendrą stalą. Dalinamės dovanėlėmis. Vienas jų nuostabiai dainuoja ir vaidina, kitas beveik profesionaliai žaidžia futbolą, kitas užsiima penkiakove, dar kitam patinka mokytis tiksliųjų dalykų ir kartu piešti, kitas puikus organizatorius. Vieniems sekasi viskas, kitiems reikia begalės pastangų, tretiems nelabai rūpi mokyklos reikalai ir galvoja, kad yra jau pakankamai subrendę…

Bet jie visi tokie nuostabūs ir unikalūs, kartais linksmi, kartais nusiminę, skubantys gyventi ir džiaugtis…

Esu dėkingas savo profesijai už galimybę pažinti šiuos jaunus žmogučius. Jie mūsų ateitis ir aš galiu prisidėti prie šios ateities kūrimo…

Su artėjančiomis šventėmis…

Ko reikia norint padidinti švietimo profsąjungos narių skaičių?

Nuotrauka/pixabay.com

Klausiausi Lietuvos mokytojų suvažiavimo metu vykusių pristatymų. Daug minčių. Į vienas norėtųsi sureaguoti labai piktai, kai kurioms pritarti ir paploti. Vienai iš jų norėčiau pateikti keletą pasiūlymų.

I pasiūlymas – Viena vieninga profsąjunga

Švietimo darbuotojų profsąjunga turėtų būti viena. Tik vieninga jėga gali reikšti savo reikalavimus ir tikėtis, kad į juos bus sureaguota valstybiniu lygmeniu. Kol kas to neturime. Dvi profsąjungos nepasidalina įtakos, tarsi vaikai savo kastuvėliais smėlio dėžėje, nors siekis pagrindinis yra vienas ir tas pats. Kas maišo susisėsti prie bendro stalo ir vieningai susitarti? Taip, suprantu, skiriasi valdymo ypatumai, kai kurie siekiai, struktūra, streikų fondo neturėjimas arba turėjimas. Bet jei jau einame prie kraštutinės protesto formos – streiko, vieningumas būtinas. Kol viena profsąjunga streikuoja, kita tik pasyviai stebi, nes teisiniai dalykai jai neleidžia prisidėti. Po tam tikro laiko oponentai apsikeičia vaidmenimis. Ir taip metai iš metų. Todėl nereikia stebėtis nevienareikšmiu visuomenės požiūriu į švietimo darbuotojų streikus.

II pasiūlymas – Šiuolaikiška komunikacija

Profsąjunga turi atsisakyti senojo modelio komunikacijos: daug kylančių neaiškumų, informacijos trūkumas arba jos perteklius, kartais nenoras dalintis aktualia informacija, labai agresyvūs ir nesuderinti kai kurių profsąjungos atstovų pasisakymai viešoje erdvėje. Šios bėdos nuolat lydi profsąjungas. Juk galima pasikonsultuoti su viešųjų ryšių specialistais, kurie parodytų, pamokytų ar dar ką nors padarytų, kad visuomenės akyse profsąjunga taptų teigiamas objektas? Dabar dažnai išgirdus žodį “profsąjunga“ iš karto kyla asociacijos su archaiškumu, vienvaldyste ir pan. Net ir nedideli profsąjungos komunikacijos lepsusai atbaido žmones stoti į jas. Dabartinis to pavyzdys – įeikite į LŠMPS profsąjungos internetinę svetainę ir pabandykite pasirinkti “Struktūra“, “Įstatai“, “Kaip įstoti?“. Šiuo metu ten informacijos nerasite. Ne jau neįmanoma sutvarkyti visos svetainės ir tik tada ją padaryti prieinama plačiajai auditorijai? Menkniekis? Gal būt, bet kaip kam tai svarbu.

P.S. Iki šiol nepriklausiau švietimo profsąjungoms. Per daug juose esančių neigiamų dalykų (tame tarpe ir buvusių vadovų vaidmuo) atgrasydavo tapti nariu. Dabar matau tam tikrus teigiamus dalykus, o svarbiausia, matau ateinančius jaunus, perspektyvius ir protingus žmones, kuriais tikiu. Todėl planuose yra mintis parašyti prašymą įstojimui į švietimo profsąjungą.

Kaip žurnalistai pučia burbulus

burbble

(Nuotrauka/altcointoday.com)

Perskaičiau vieną kartą, perskaičiau antrą ir niekaip negaliu atsistebėti kaip galima iš visiško niekniekio padaryti totalią nesąmonę, kaip galima sudirbti mokyklą, jos įvaizdį, ir joje dirbančius pedagogus.

Visų pirma pradėkime nuo skelbimo:

“Mokyklos bendruomenė skelbia paramos akciją “Dovanoju mokyklai tautinį kostiumą“ ir prašo visus, galinčius savanoriškai prisidėti prie šios akcijos, aukoti pervedant į mokyklos paramos sąskaitą…“

 

Vienam tėveliui šis mokyklos prašymas nelabai patiko. O jei jau nepatiko, vadinasi galima apdrabstyti mokyklą ir geriausias pasirinkimas –  Delfio titulinis.

Tačiau tokia informacija tėčio reakcijos nepakeitė. Pašnekovo teigimu, prioritetas progimnazijoje turi būti skiriamas mokymui – kai kuriose klasėse nėra nė projektorių, o ne šokantiems ir dainuojantiems.

Perskaitykite ir dar, ir dar, ir dar. Niekas nestebina? Įsivaizduojate, kai kuriose klasėse nėra projektoriaus! Kaip tai įmanoma! Akmens amžius! Kam ta kultūra! Kam tie šokiai! Mums reikia PROJEKTORIAUS! Mes tiek atbukome, kad tėvams svarbiau vaikui įgrūsti į rankas technologinį prietaisą nei nusivesti į teatrą ar koncentrą?

Vaikai gali šokti, dainuoti, lavinti savo kūrybinius gebėjimus, atskleisti savo talentus, išvažiuoti į Dainų šventę, kuri yra tam tikras Lietuvos tautiškumo simbolis. Tas pats šokis – tai juk sportas.  Bet ne, gerbiamam tėvui reikalingas projektorius ir viskas.

„Už ką mes mokesčius mokame? Ne mūsų pareiga mokyklą dažyti, remontuoti ar inventorių pirkti. Lai išmoksta teisingai planuoti biudžetą. Kodėl kitus būrelius lankantys neprašo, pavyzdžiui, futbolo ar krepšinio aprangos? Juk atrodytų geriau varžybų metu, reprezentuotų mokyklą. Deja, viską tenka savo lėšomis pirkti, be mokyklos ar kitų tėvelių pagalbos“, – pozicija dalijosi Audrius.

Taip Audriau, tai nėra tėvų pareiga ir tą puikiai suprantu būdamas tiek mokyklos vadovu, tiek tėvu. Bet tik ne tau Andriau aiškinti apie mokėjimą planuoti biudžetą. Visų pirma, norint ką nors planuoti, reikia turėti ką planuoti. Nemaža dalis mokyklų turi tokius biudžetus, kurių užtenka tik patiems reikalingiausiams poreikiams. Kai pamatai savo biudžetą, kuris atitinka tą, kuris buvo prieš 10 metų, tenka atsisakyti puse to, ką buvau suplanavęs su bendruomene. Tenka tik mintyse pasvajoti apie tautinį kostiumą už 500 eu., 3D spausdintuvą už 1000 eu., atitinkančią standartus vaikų čiuožynę darželiui už 600 eu., interaktyvią lenta už 2000 eu. ir t.t. Galėčiau vardinti ir vardinti. Kiekvienas tėvas norėtų, kad tokios priemonės būtų jų vaikų ugdymo įstaigose, bet deja realybė kitokia.

Kame čia yra blogis, jei mokykla prašo GALINČIUS, SAVANORIŠKAI prisidėti? Yra žmonių, kurie turi ir gali. Yra, kurie neturi ir negali. Galiu paremti mokyklą, taip ir padarysiu, negaliu – vadinasi neparemsiu. Mokykla gaus lėšų iš rėmėjo – džiaugsis ir dėkos, negaus – bus kaip buvę.

Šioje istorijoje reikėtų “paploti“ žurnalistei Rūtai Pukenei. Šaunuolė! Taip gerai papijarinai politikus! Tiesiog super! Iš nereikšmingo tėvo skundo padarei istoriją, kuri kabo portalo “fasade“ su beveik 500 piktų komentarų (spėju jų bus dvigubai daugiau).

P.S. Tekstą galima rasti ir mano facebook paskiroje.

Pirmasis įrašas

(Nuotrauka/asmeninis archyvas)

Nesitikėjau tokio ilgo pasiruošimo pirmajam įrašui. Daug svarstymų, daug ištrynimų, daug taisymų. Galutiniame rezultate – visiškai kitoks tekstas nei planavau.

Prisimenu savo pirmojo tinklaraščio altajus.net rašymą. Tai buvo prieš 10 metų… Kiek daug optimizmo ir entuziazmo. Lenkiu galvą prieš šį tinklaraštį. Dėka jo, daug kas sužinojo apie mane kaip mokytoją ir mano veiklas. Nuvykus į respublikines konferencijas būdavau užkalbinamas „Tomai, tai tu esi altajus?“ ir po to sekdavo ilgos, malonios, turiningos diskusijos.

altajus.net baneriai atsirado http://www.geografija.lt, http://www.emokykla.lt, http://www.lyderiulaikas.smm.lt internetiniuose puslapiuose. Šis tinklaraštis suvedė mane su Šviesos leidykla ir vadovėlių rašymu. Kaip tinklarašio autorius, buvau kviečiamas pateikti savo nuomonę įvairiuose straipsniuose.

Dėl savo tekstų esu sulaukęs daug pagyrimų ir nemažai kritikos. Daug pylos gaudavau už gramatines klaidas. Tai buvo mano silpnoji vieta. Niekada mokykloje nepasižymėjau geromis gramatinėmis žiniomis, nepersilaužiau ir studijų metai. Tuo tarpu tinklaraščio rašymas tikrai padėjo.

Rašau ir galvoju, kad nuveikiau su altajus.net tikrai nemažai. Gal būt šis tinklaraštis ir negeneravo apčiuopiamų pajamų, tačiau jis buvo tuo tramplynu, leidusiu tobulėti ir parodyti savo nuveiktus darbus platesniam žmonių ratui. Galėjau praktiškai nevaržomai reikšti savo mintis.

Po 10 metų vėl renku tekstą įrašui tinklaraštyje ir klausiu savęs – o kam tau po velniais to reikia?! Kol kas atsakymo neturiu, tik žinau, kad reikia…