Karantino dienoraštis

Karantinas #31 diena: dienoraščio pabaiga

Bendra situacija. 1091 sergančiųjų, 30 mirčių, 138 pasveikę. Gaila, bet dienoraštį baigiu su informacija apie kylančius rodiklius.

Kodėl baigiu rašymą? Labai paprasta. Tai, kas pradžioje buvo nauja ir nepatirta, dabar tapo kasdienybe. Nebėra prasmės rašyti apie buitį, kuri karantino pradžioje keitėsi iš pagrindų. Kaip važiuosime apsipirkti? Kaip dirbsime iš namų? Kaip ilsėsimės? Kaip bendrausime su kitais? Kaip lavinsime vaikus? Ir dar daug kitų klausimų, kėlusių iššūkius kiekvieną dieną.

Dabar esame nusiraminę, nors gal tiksliau reikėtų sakyti, radę atsakymus į daugelį pradžioje karantino kamavusių klausimų. Per mėnesį supratome kaip turime elgtis, ką daryti, kaip daryti, su kuo daryti. Tai nereiškia, jog iššūkių nebebus. Jau dabar sukame galvą kaip reikės suderinti Neringos ir mano darbus, bet ateis laikas ir kažką sugalvosime.

Pasikeitimai. Karantinas daug ką pakeitė. Mes to dar nelabai nesuprantame, tačiau gyvensime kitaip (kalbu mažų mažiausiai apie mūsų valstybės gyventojus). Net ir klasikinio rankos paspaudimo samprata tapo kitokia. Kaip mokysime vaikus mokyklose? Kaip vyks studijos? Kaip vyks koncertai? Ir t.t. Virusas niekur nedings, bent jau kol nerasime vakcinos.

Ko mes išmokome karantino metu?

Apsipirkimas. Išmokome apsipirkti savaitėje vieną kartą ir nelakstyti dėl vieno produkto į parduotuvę.

Maistas. Gaminant maistą tapome išradingesni ir tuo pačiu paprastesni. Nėra ir nereikia, valgome ką turime dabar.

Valgymas. Valgome visi kartu drauge susėdę prie stalo. Nėra jokio lėkimo su lėkšte į kitą kambarį žiūrėti filmo.

Išvykos. Jei tik oras leidžia, važiuojame kur nors pasivaikščioti. Miškas tapo atradimu. Kad ir šiandien, grįždami iš Telšių, apsilankėme Dievo krėslo miške. Seniau tokių minčių nekildavo. Tikiuosi mūsų išvykos nedings ir laisvu laiku visada ieškosime kur galėtumėme nuvykti.

Santykiai. Buitis dar labiau suartino ir sustiprino mūsų su Neringa santykius. Atrodo, kad rutina turėtų veikti atvirkščiai. Bet kartu spręsti problemas ir kovoti su iššūkiais yra lengviau. Buvo ir labai sunkių dienų, tačiau vietoje noro pabūti vienam, mes buvome kartu, padėjome vienas kitam. Pradžioje karantino buvo noro pabūti atskirai, vėliau atėjo supratimas, kad esame šeima ir turime ekstremalioje situacijoje vienas kitą suprasti bei palaikyti.

Kasdieninis dienoraščio pildymas baigsis, bet tai nereiškia visišką mano tylą tinklaraštyje. Rašymas nedings, nes jis taip pat tapo rutinos dalimi…

Karantinas #30 diena: mokslo metai, oras, P. S.

Bendra situacija. 1070 sergančiųjų, 29 mirtys, 101 pasveikęs. Beveik visas mėnuo kaip esame karantine. Vis dar gyvename užsidarymo ir kuo mažesnio kontakto režimu. Verslas nori kaip nors atsigauti, todėl prasideda kalbos apie karantino švelninimą. Skandinavijos šalyse šis atšilimas vyksta greičiau. Danijoje norima jau ir mokymo įstaigas atidaryti. Pas mus dar tik svarstymai. Reikia suprasti, niekas taip greitai neleis darbuotis visiems. Bus pradedama nuo buitinių paslaugų ir remonto tiekėjų, ne maisto prekių parduotuvių ir t.t.

Mokslo metai. Mokslo metai bus trumpinami. Šią savaitę turime sulaukti švietimo, mokslo ir sporto ministro galutinio sprendimo. Sunku vertinti kiek tame yra gėrio, kiek blogio. Galiu būti per daug subjektyvus, nes atstovauju pedagogų pusę. Gal nuotolinis ir startavo sunkiai, bet mes (mokytojai, mokiniai, tėvai) jau įsivažiavome. Vedamos pamokos, vyksta nuolatinis bendravimas, mokiniai dirba, kuria, atsiskaito. Gal atsiskaitymai nėra klasikiniai ir daug kas bijo mokinių nusirašinėjimo, tačiau tai jau mentaliteto reikalas. Aš manau, kad mokytojas turi atlikti ne prižiūrėtojo vaidmenį. Tai priklauso nuo kiekvieno vaiko, jo tėvų ir bendro auklėjimo. Todėl mokslo metų trumpinimą susieti su nekokybišku nuotoliniu mokymu (o tai bandoma daryti) nereikėtų. Yra ir kitų argumentų už ir prieš, bet palaukime ministro žinios.

Oras. Oras pas mus bjauresnis už bjaurų. Niekas nepasikeitė nuo vakar. Tenka su vaikais būti namuose. Pasidžiaugėme viena šilta diena (praėjęs šeštadienis), o toliau pavasaris sako palaukit palaukit, nėra ko čia skubėti. Su Neringa kalbėjome, kad tik orai nors kažkiek pagerės, lėksim į mišką. Reikia relaksacijos.

P. S. Rytoj planuojamas paskutinis karantino dienoraščio įrašas. Priežastys tokio sprendimo iš dalies paminėtos vakarykščiame įraše. Kai ką papasakosiu rytoj.

Karantinas #29 diena: antra Velykų diena, darbas, dienoraštis

*Neringos padarytas Velykinis tinginys, jau kokio skanumo! 🙂*

Bendra situacija. 1062 sergantieji, 24 mirtys, 101 pasveikęs. Baigėsi karantininės Velykos. Kartu baigėsi labai aptarinėjimas sprendimas reguliuoti įvažiavimą į miestus. Per 10 tūkstančių piliečių teko nukabinus nosį apsisukti ir grįžti atgalios. Nepavyko įgyvendinti velykinių apsipirkimų, pavalgymų (įdomu kur, kai visos kavinės uždarytos) ar mašinų nusiplovimų.

Antra Velykų diena. Pirmadienis pasitiko kas pusvalandį besikaitaliojančiu oru. Saulė, vėjas, lietus, sniegas vieni kitus keitė n kartų. Normalios progos išeiti į lauką taip ir nesulaukėme. Kotryna nuo 7 valandos ryto pradėjo savo dieną, todėl 12 valandą jau buvo sunku su ja susikalbėti, viskas buvo blogai, niekas nepatiko. Po pietų miego nuotaikos pasitaisė. Taip praktiškai ir prasėdėjome visą dieną namuose.

Nerimas dėl darbų. Su nerimu ir mes laukiame kaip čia viskas susiklostys su šiais mokslo metais. Neringai liko savaitė atostogų, o po to vėl neaišku kaip bus su darbais. Galvojame dėl vaikų, nes man vienu momentu dirbti ir būti su vaikais nėra jokių šansų. Nuotolinis mokymas reikalauja koncentracijos ir ramios aplinkos, nors gal kas nors sugeba vesti online pamokas (tiesioginės transliacijos būdu) ir tuo tarpu prižiūrėti savo mažamečius vaikus. Mano atveju to padaryti neišeina. Kol kas gyvename kaip yra. Ateis x diena, kuri reikalaus tuo metu reikalingų sprendimų, tada juos ir priimsime.

Apie dienoraštį. Dienoraščio rašymas tapo rutinos dalis. Tačiau jaučiu, kad turinys vis dažniau susiduria su iššūkiais. Anksčiau kiekvienas naujas dalykas kėlė susidomėjimą ir norą jį aprašyti, nes tai buvo neįprasta ir iki tol nepatirta. Išvažiavimas į Telšius prilygo žygdarbiui. Žmonių eilė prie parduotuvės, apsauginių kaukių paieška, greitas apsipirkimas skatino smalsumą. Nuotolinio mokymo organizavimas, pagalba kolegoms kėlė norą mokytis ir tobulėti. Dabar visa tai tapo gyvenimo normomis, su kuriomis susitaikėme. Kovo 16 dieną buvo paskelbtas karantinas, nuo tada startavo ir mano įrašų ciklas, skirtas šiam įvykiui. Turiu minčių dienoraštį baigti balandžio 16 dieną. Karantininis mėnuo…

Karantinas #28 diena: ankstyvos Velykos, išvyka, gandrų kovos

Bendra situacija. 1053 sergantieji, 23 mirtys, 97 pasveikę. Spaudoje dabar ypatingai didelė mišrainė. Prisiminus 10-15 karantino dienas, informacijos srautas buvo ganėtinai vienodas. Dominavo 2-3 pagrindinės žinios apie kurias sukosi likusios naujienos. Dabar temų spektras dar platesnis, nuo apsikrėtimo atvejų iki žinomų žmonių gyvenimą karantino metu ir dažnai visai tai talpinama į top 10 naujienų. Iš kitos pusės, gal ir gera tendencija, žmonės mažiau galvos tik apie karantiną.

Ankstyva Velykų pradžia. Kotryna jau 7.15 vertė visus iš lovų. Turėjo pasiteisinimą – Velykos! Brolį, ir tą vargšą, 8 valandą mažoji krapštė lauk. Juokingiausia buvo tada, kai susėdome prie stalo ir bandėme susiskambinti video skambučiais su artimaisiais. Spėkite ar pavyko? Visi dar tik kilo iš lovų, o mes jau buvome įpusėję pusryčiauti. Mykolas tapo kiaušinių daužymo čempionu. Tėčiui teko gėdingai pripažinti pralaimėjimą, mamai šansų taip pat neliko. Vėliau vaikai sulaukė staigmenos, buvo atėjęs Velykų zuikis ir kieme paliko siurprizą. Mykolas su Kotrynas rado paliktus krepšelius į kuriuos krovė rastus, po visą kiemą išmėtytus, šokoladinius kiaušinius. Vakare vaikai dar turėjo kiaušinių ridenimo čempionatą, bet Kotrynai labiau norėjosi kiaušinius daužyti ir valgyti nei ridenti.

Sunku nieko neveikti. Tokios dienos atrodytų turėtų būti pačios laukiamiausios, nes nereikia niekur skubėti, nieko dirbti. Bet mes jau nebemokame taip gyventi, gulėti ir nieko neveikti. Visų pirma, vaikai neleidžia tokioms dienoms atsirasti. Visų antra, darbas ir papildomos veiklos (rašymas, projektai ir t.t.) atima savo dalį laiko. Su Neringa šiandien kalbėjome, kad tokios laisvos dienos mums jau tampa per sunkios. Gal todėl, po mažosios pietų miego suplanavome važiuoti į mišką. Neringai skaudėjo galvą, Kotryna atsikėlė ne ant tos kojos po pietų, o ir Mykolui reikėjo pailsėti nuo planšetės.

Išvyka. Įsimetėme atsigerti, kaukes (dėl viso ko pikto) ir pasukome Jomantų tako link. Nors takas nebėra prižiūrimas, ir girdėjau rekomandacijų ten nesilankyti, bet jei mums tinka paprastas miško keliukas, tai Jomantu takas, kad ir kokios būklės bebūtų, tikrai tiks. Neapsirikome. Stovėjimo aikštelėje sutikome dvi mašinas, nors viso pasivaikščiojimo metu nematėme žmonių (išskyrus jaunuolių porelę, kuri praėjo pro mus gerokai atokiau). Pasivaikščiojimo pradžioje mažoji vis dar buvo pikta, bijojo skruzdėlių, todėl teko neštis ant rankų. Vėliau karalaitės nuotaika praskaidrėjo, jau pati žingsniavo, lipo į namuką, gaudė brolį. Neringai atleido galvą, tuo pačiu ir nuotaika pagerėjo. Žodžiu, labai naudingas išvažiavimas visai šeimynai.

Gandrų kova. Grįžę pasikepėme lauke ant ugnies vištienos. Tuo tarpu teko stebėti gandrų kovą. Vaizdas tikrai rimtas. 4 gandrai aiškinosi santykius dėl kitoje gatvės pusėje ant elektros stulpo esančio lizdo. Tai, kad jie kapojosi dar nieko, bet šalia tęsiasi elektros laidai. Porą kartų jau buvau pasiruošęs bėgti žiūrėti ar nenukrito koks vienas iš jų. Pirmą kartą tenka stebėti tokią dramatišką paukščių kovą.

Karantinas #27 diena: gimtadienis, neatsakomybė, egzaminai

Gimtadienis. Didžioji diena! Kotrynos 2 metukų gimtadienis! Mažoji ryte stryktelėjo ir kaip kulka nulėkė prie sudėtų dovanų ir balionų. Brolis buvo pagalbininkas išpakuojant visas gėrybes. Fotosesija, sveikinimų banga iš artimiausių žmonių, pyragas ir visos kitos linksmybės. Kotrynai įspūdžių tikrai pakako, nes jau nuo 12 valandos pradėjo jaustis jos nuovargis, todėl papietavome ir abu keliavome pietų miegų. Reikėjo atsikvėpti.

Man atrodo, jog Kotrynai ne 2, o 3-4 metukai. Kažkaip ji stipriai paaugo (bendravimo ir mąstymo prasme) kai pradėjo lankyti darželį. Išmoko daug naujų dalykų, formuojasi aiškesnės charakterio savybės. Per dvi paskutines savaites pastebėjome jos kalbos patobulėjimą. Ėmė aiškiau tarti žodžius, pilnėja žodynas. Nuolatinis buvimas su vaikais vargina, tačiau gali pamatyti daug įdomių dalykų juose, kurių gal būt nelabai pastebėdavai dėl skubėjimo. Mykolas pirmą kartą išbandė kiaušinių dažymą vašku. Visai neblogai kaip pirmam kartui, nors vis pyko matydamas kaip gražiai dažo Neringa, bet išgyrėme jo darbą.

Neatsakomybė. Šiandien per radiją išgirdau kalbantį ministro pirmininko patarėją apie atsakomybę (nors labiau tiktų sakyti neatsakomybę) už valstybės nupirktą kompiuterinę įrangą. 35 tūkstančiai įrenginių bus padalinti savivaldybėms, kurios perduos įrenginius socialiai jautrioms šeimoms. Patarėjas patikino, kad už gautą įrenginį šeimos neneša jokios materialinės atsakomybės. Paprasčiau sakant, nemaža dalis tokių šeimų, gavę įrenginį, su juo galės daryti ką nori ir atsakomybės už tai jokios. Aš suprantu, įrenginiais naudosis vaikai ir tikrai visko gali nutikti, bet nenešti jokios atsakomybės, man atrodo yra absurdiška. Nieko nenoriu įžeisti, bet puikius pavyzdžius turiu savo miestelyje ir didelė tikimybė, kad tie pavyzdžiai gaus minimus įrenginius ir dar geriau žinau kas iš jų liks. Toks požiūris formuojamas valstybiniu lygmeniu: pašalpos, išmokos, maisto paketai ir dar ant viršaus pridėkime neatsakomybę. Žinau, yra šeimų, kurios labai sunkiai gyvena, jos negali daug ko sau leisti (tame tarpe kompiuterio ir nuolatinio interneto ryšio), bet aš tikiu, kad tokios šeimos saugos šiuos įrenginius. Ir kai tu matai, kaip kai kurie tokių šeimų atstovai dergiasi iš visų ir šalia to jiems leidžiama nenešti atsakomybė, tai jau totali nesąmonė.

Egzaminai. Antrasis portalų uraganas – abiturientų egzaminai. Švietimo ministerija paskelbė brandos egzaminų datas. Startas birželio 22 dieną. Labai nevienareikšmis dalykas. Visų pirma atmetu mokinių verkšlenimus dėl nekokybiško nuotolinio mokymo ir laiko trūkumo. Kas nori rezultato, tas ruoštis pradėjo nuo 11 klasės ir nemato didelių problemų. Kam 11-12 klasė tik laiko praleidimo būdas ir tėvų norų tenkinimas, tam ir normalios pamokos nepadės. Tačiau nerimą kelia kitos aplinkybės. Kaip užtikrinti saugumą nuo COVID-19? Čia bus didžiausias iššūkis, nes 100% niekas nebus saugus. Daug kontakto, didelis kiekis žmonių vienoje vietoje. Nors viską įmanoma padaryti, tik tam reikės žymiai didesnio finansavimo, nes jei mokyklos bus paliktos vienos tvarkytis (o taip dažnai būna), tai sunku prognozuoti pasekmes.

Bendra situacija. 1026 sergančiųjų, 23 mirtys ir 54 pasveikę. Ribojamas įvažiavimas į miestus, kaukės viešose vietose yra privalomos.