Karantinas #26 diena: penktadienis, pasiruošimas

Darbo aplinka…

Bendra situacija. 999 sergančiųjų ir 22 mirtys. Šiandien sergančiųjų skaičius tikrai simbolinis, gerai, kad ne 666. Žmonės jau bando atkusti, sklando žinios apie karantino švelninimą. Sveikatos apsaugos ministras šiomis žiniomis prašo netikėti, švelninimo tikrai jokio nebus. Ligonių skaičiai kylą į viršų, mirčių daugėja. Apie švelninimus dabar tikrai nereikėtų svajoti.

Artėjančios Velykos bus įdomios, gal ne pačia gerąja prasme. Judėjimą Lietuvos teritorijoje ribos sutelktos policijos, šaulių ir kitų struktūrų pajėgos. Jei važiuosime į kitą savivaldybę, turėsime įrodyti (dokumentais), kad važiuojame su rimtu reikalu. Skamba absurdiškai, bet situacija yra tokia kokia yra.

Pagaliau penktadienis. Susitvarkęs visus mokyklinius reikalus, po pietų žingsniavau namo. Nors turėjau tik porą tiesioginių pamokų (naudojantis zoom.com), bet iki 13 valandos praktiškai nelabai turėjau kada atsitraukti nuo kompiuterio. Nuotolinis mokymas labai parankus individualizavimui, bet laiko tai atima be proto daug. Jei mokinys nedalyvavo pamokoje rašai jam, klausi kas nutiko. Dažnai būna, kad atsakymas – pramiegojau. Tačiau būna variantų, kada mokiniai neturi galimybės prisijungti dėl interneto trukdžių, kompiuterio neturėjimo. O kartais būna, kad mokinys turi visas galimybes prisijungti, bet yra kitos – socialinės problemos. Neisiu giliau, bet pasakysiu, kiekvienas mokinys turi savo namų kontekstą ir mes, mokytojai, dažnai to nepaisome, nes pamokas, programas, planus iškeliam į pirmą vietą. Reikia nepabijoti nusileisti ir imti bendrauti mokinio lygmenyje. Taip galima gauti žymiai didesnį rezultatą. Tuo šiandien įsitikinau…

Šiandien pasiruošimo vakaras. Neringa ruošia rytojaus dekoracijas. Prisipažinsiu, jog nelabai žinau kaip čia kas atrodys, bet faktas tas, kad Kotrynai daroma karūna – gimtadienio karalaitė.

Šiandien tiek, norisi poilsio ir atitrūkti nuo kompiuterio. Gerų jums švenčių! Bet susitiksime ir per jas, nes karantino dienoraštis nesustos.

Karantinas #25 diena: orai ir mes

Kokio tipo debesys matosi nuotraukoje? 🙂

Bendra situacija. 955 sergančiųjų ir 16 mirčių. Lietuvoje ta pati rutina: medikų vargai, karantino nepaisantys piliečiai, žmonės bandantys rasti naujos veiklos tarp keturių sienų. Vis dažniau kalbama apie ekonominius sunkumus. Visi laukia karantino reikalavimų atšaukimo ar bent jau palengvinimo. Tačiau mokslininkai pasakė, jei planuojame atleisti “vadeles“ – turėsime didelių problemų.

Nuviliantys velykiniai orai. Gaila dėl velykinių orų prognozių, vėjas ir lietus… O taip norėjosi susėsti su šeimyna pavėsinėje, pasikepti ko ant ugnies, paridenti kiaušinius. Nieko, atlaikysime ir orų permainas. Šeštadienį Kotrynos gimtadienis, todėl turime pabandyti sukurti šventišką nuotaiką mūsų ubartaitei.

Kartu. Kaip ir minėjau, kiekviena diena vis kitokia nuotaikų atžvilgiu. Porą dienų Neringai kiek sunkiau, prieš tai aš kelias dienas neradau vietos. Bet džiaugiuosi, kad kartu bandome vienas kitą palaikyti, pasikalbame, pabandome pajuokauti, jei reikia čiumpame ir vienas už kitą padarome tam tikrus darbus. Šiandien, nepaisant stiproko vėjo, vėl nuvykome į mišką. Neringai reikėjo prasiblaškyti ir svarbiausia, kad tokie pasivaikščiojimai tikrai leidžia atsigauti. Miškas sugeria dirglią nuotaiką. Grįžus į namus ramiau reaguojame į vaikų išdaigas ir neklausymus.

Karantinas #24 diena: nuotaikos, darbo aplinka, trumpa kelionė

Tetes ir dukros išvyka 🙂

Bendra situacija. 912 sergančiųjų ir 15 mirčių. Karantinas pratęsiamas iki balandžio 27 dienos. Nežinau ar turėtų ką nors stebinti toks sprendimas. Viešose vietose bus privaloma dėvėti apsaugines kaukes. Artėja Velykos, todėl ruošiamasi didesniam gyventojų judėjimui, tam reikalui bus ribojamas judėjimas visoje Lietuvoje. Ką čia ir be pridursi. Gal ir skamba baugiai toks judėjimo ribojimas, nors mums asmeniškai jis nieko nekeičia, nes karantino metu tikrai nežadame išvažiuoti iš savo namų ar sulaukti svečių.

Nuotaikų kaita. Dienos kaip karuselės. Vieną kartą tu jautiesi žvalus: visą dieną ką nors darai, bendrauji, vyksti su vaikais pasivaikščioti, apsitvarkai. Kita diena panaši į juodą dėmę: nieko nesinori, esi apatiškas, pyksti dėl menkniekių, nekyla rankos pasidarbuoti, ieškai progos pabūti vienas. Ne karantino metu tokių dalykų būna, bet dažniausiai nuotaika būna gera, juodi periodai kartojasi retai. Tuo tarpu per karantiną tokie nuotaikų svyravimai – dienos reikalas.

Darbo aplinkos pokyčiai. Rytais keliauju į šalia esančią mokyklą. Ten darbuojuosi IT specialistu, nors dabar to darbo, apart elektroninio dienyno ir prisijungimo prie jo kodų tvarkymo, kaip ir nėra, bet nuotolinėms pamokoms vesti tai puiki vieta. Keletas mokyklos darbuotojų dirba lauke, tvarko aplinką, todėl nėra praktiškai jokio kontakto. Sutarėm su Neringa, kad taip bus patogiau, tiek vaikams, tiek man pačiam. Atsikėlę mažieji gali laisvai ateiti į kambarį pažiūrėti savo filmukus. Neringai nereikia bėgti ir juos grūsti lauk. Man pačiam nereikia jaudintis, kad kas užstaugs už nugaros, ar čiups už kompiuterinės pelės. Taip kad šiuo metu turiu prabangą darbuotis mokykloje praktiškai vienas pats.

Trumpas apsilankymas Varniuose. Neringa šiandien vakare norėjo pabendrauti su savo draugėmis. Mes su Kotryna pažaidėme su smėliu ir sušokę į mašiną nuvykome iki Varnių (Mykolas tuo tarpu pasiliko žaisti kieme). Tik nuvažiavus prisiminiau, kad nelabai leidžiama būti žaidimų aikštelėse, tą priminė ant aikštelėje esančių įrengimų ištiestos STOP juostos. Bet nenusiminėme, pasivaikščiojome po Varnių centrinę aikštę, apžiūrėjome didžiulį margutį, pasišildėme prieš saulę atsisėdę ant suoliuko ir vėl pasukome namų link. Nors trumpam pakeitėm namų aplinką.

Karantinas #23 diena: miško gėris, nuotolinio mokymo reikalai

Du mūsų miškinukai 🙂

Bendra situacija. 880 sergančiųjų ir 15 mirčių. Pasak spaudos, Lietuva, tarp Baltijos šalių, geriausiai laikosi karantino. Ateityje mūsų ekonomikai toks faktas padės greičiau atsigauti. Tikėkimės, kad taip ir yra. Šiandien Neringa būdama Telšiuose atkreipė dėmesį, jog praktiškai visi parduotuvėje matyti žmonės dėvi apsaugines kaukes. Geras požymis, žmonės galvoja ir tai nuteikia optimistiškai.

Nesibaigia žinių srautas apie medikų darbą. Suprantu, žurnalistams reikia išpūsti istoriją, tačiau per daug akivaizdžių faktų apie blogus vadovų sprendimus. 135 sergantys medicinos darbuotojai. Toks skaičius kaip ir logiškas, nes susirgęs žmogus kreipiasi į medicinos įstaigą ir didžiausias pavojus užsikrėsti tenka medikams. Bet tas nepaneigs fakto, kad ligoninių valdymas daugeliu atveju yra klaikus.

Miško gėris. Nors temperatūra šiandien šoktelėjo pakankamai aukštai, bet vėjas išliko stiprus. Norėjosi pasaugoti vaikus, todėl pasirinkome išvyką į mišką. Šį kartą pasirinkome kitą mišku besitiesianti keliuką ir gerą valandėlę neskubėdami prasivaikščiojome. Šilta, vėjas neužpučia, linguojančių medžių garsas, paukščių čiulbėjimas ir mylimi žmogučiai šalia. Su Neringa tokiais momentais labai džiaugiamės gyvenantys kaimiškoje teritorijoje. Žiemos pabaigoje labai rimtai svarstėme galimybę keltis arčiau Telšių. Karantinas viską sustatė į savo vietas ir dabar esame užtikrinti, kad ir toliau gyvensime čia, Žarėnuose. Pasikalbame vaikščiodami apie visus įvykius, pasvarstome ką reikėtų nuveikti ateityje, ką darbuotis, kaip darbuotis ir t.t. Vaikai visada šalia, Kotryna patenkinta renka kankorėžius, Mykolas, užsilipęs ant išvirtusių medžių nudaužo nudžiuvusias šakas. Į namus grįžtame nusiraminę emociškai ir šiek tiek pavargę fiziškai.

Nuotolinio mokymo reikalai. Pirma savaitė buvo kažkas tokio. Už galvų stvėrėsi mokytojai, vaikai, jų tėvai. Visko daug, sistema neatidirbta, sunku rasti balansą tarp darbų. Dideli krūviai, stringantys dienynai. Chaoso buvo daug. Šią savaitę startavome jau su šiek tiek ramesnėmis nuotaikomis. Bandome tvarkytis, taisyti kur klydome, mažinti krūvius ir t.t. Tačiau reikia suprasti, kad dar tik įpusėja antra nuotolinio mokymo savaitė. Mokomės visi.

Karantinas #22 diena: darbo kambario poreikis, pamąstymai…

Savaitgalio atgarsiai…

Bendra situacija. 843 sergančiųjų ir 15 mirčių. Kiekvieną dieną vis iššauna nauja ligoninė su savo kartais nepaaiškinimais sprendimais. Ukmergės, Kauno, Klaipėdos, dabar atėjo metas Marijampolės ligoninei. Andriaus Tapino komentaras Facebooke:

Po paros budėjimo dirbusioms medikėms padarė testus, nuvežė į bendrabutį, persirengti neleido, kambarių ne visoms užteko, tai rizika užsikrėsti padidėjo, maisto jos negavo nuo ryto ir galimai gaus tik rytoj, prisiskambinti Marijampolės ligoninės administracijai ir gauti bent kažkokios informacijos nepavyksta. Artimieji šiuo metu tariasi, kaip atvežus maisto užmesti jį į trečią aukštą.

Manau, kad tokių įvykių bus ir ateityje, nes savivaldybės nepasiruošusios tam. Praėjo 22 karantino dienos, atrodo laikas būtų merams, administracijų direktoriams, atsakingiems žmonėms apsvarstyti visus juodžiausius scenarijus, pasiruošti jiems, sukoordinuoti veiksmus ir t.t. Deja deja…

Lietuvoje veikia karščiavimo klinikos. Teoriškai, jose viskas turėtų veikti labai gerai, tam skiriamos didelės lėšos (bent jau turėtų), koordinuoti darbą privalėtų geriausi medicinos profesionalai (bent jau turėtų), visas valdymas ir biurokratizmas veikia supaprastintu režimu (bent jau turėtų). Pasvajokite, Klaipėdoje visų pirma nerado vietos tokiai klinikai, paskui tapo nebeaišku kas už ką atsakingas (ar SAM, ar savivaldybė). Nebe problemų Naujosios Vilnios, Visagino ir kitos tokio tipo klinikos.

Darbo kambario poreikis. Jei lauke galima būti be striukės, tai jau tikrai lauktoji šiluma. Nors į lauką radome laiko išeiti tik po pietų. Neringai iki to laiko vienai teko kariauti su vaikais. Kadangi vedu video pamokas per zoom, nelabai galiu atsitraukti nuo kompiuterio. Uždaryti kambario duris ir tikėtis, jog 2 ir 6 metų vaikai puikiai supras, kas yra nuotolinis darbas, būtu naivu. Todėl Neringai sudėtingiausia yra išlaikyti juos nesibraižančius aplink mane. Kalbėjome, jog reikėtų pagalvoti apie vieno kambario sutvarkymą namo apačioje (šiuo metu ten mūsų sandėlys). Nors karantinas ir baigsis, bet ateityje bus situacijų, kada reikės ramiai pasidarbuoti atsitraukus nuo visų, todėl poreikis tokiai vietai namuose tikrai yra. Gal per vasarą, paplanavus lėšas, pavyks įgyvendinti šį projektuką.

Pamąstymai… Rašau ir galvoju, kokio velnio… Realiai diena po dienos tas pats. Kiekvieną dieną praktiškai tos pačios problemos, tos pačios veiklos, ta pati rutina… Nuovargis? Nuo ko? Nuo rutinos? Būna taip?

Yra tas pavargimas, tik bandome jį kažkaip maskuoti. Bandai sugalvoti naujų veiklų, tik kad tos motyvacijos vis mažiau ir mažiau…