Diena su nuotoliniu mokymu

Pasiruošimas. Nors pirmadieniais neturiu pirmos pamokas, tačiau keliuosi 7.00. Kol šeimyna miega pasidarau kavos į termosinį puodelį, įsimetu ko užkąsti, nes žinau, kad po 9 valandos norėsiu valgyti. Į kuprinę įsimetu kompiuterį, pakrovėjus, porą vadovėlių ir užrašų knygą, interneto modemą, ausines. Lauke minusėlis, palengva žingsniuoju link mano kaimelyje esančios mokyklos, kurioje šiuo metu žmonių praktiškai nėra, kurie yra, dirba lauke. Mokykloje dirbu IT specialistu, todėl naudojuosi proga ramiai padirbėti, sėdint bibliotekoje, su savo geografijos dalyko pamokomis.

12-okai. 2, 3, 4 pamokos su 12-okais. Turiu dvi grupes mokinių. Per 30 mokinių planuoja laikyti geografijos egzaminą, todėl veiklos tikrai daug. Praėjusią savaitę sutarėme dėl skyriaus atsiskaitymo. Sakau jiems, brangieji, namų darbus atliekate puikiai (daro mano užduotis, fotografuoja ir prisega prie komentarų po įrašu uždaroje Facebook grupėje), bet turime pasitikrinti teorines žinias. Motyvuoju, jog pravartu atlikti apklausą ir pasižiūrėti ar suprato skyriaus tematiką.

Vakar sėdėjau beveik dvi valandas darydamas jiems 20 klausimų testą su google forms. Tikrinausi, net su chronometru, kiek laiko užimtų atsakinėjimas. Suplanavau skirti 15 minučių. Per tokį laiką tikrai įmanoma atsakyti į testinius klausimus ir gal dar minutėlė lieka mestelti akį į vadovėlį.

Pamokos pradžioje, uždaroje Facebook grupėje, parašau instruktažą. Viską paaiškinu ir po 5 minučių pasidalinu testo nuoroda. Laukiu. Pradeda eiti rezultatai. Matau, trys piliečiai, vienas po kito (sekundės intervalu), padaro darbą. Visi trys padarę vienodai klaidų. Kyla įtarimas. Pabandau pažiūrėti visų trijų atsakymus, viskas kaip ant delno, tos pačios klaidos pas visus tris. Pyktis ima todėl, kad tai 12-okai, besiruošiantys egzaminui ir sakyčiau visai neblogai besimokantys ir suprantantys geografiją, bet ne, reikėjo daryti visiems trims kartu. Dar porą mokinių vėluoja atsiųsti atsakymus. Nors po 15 minučių buvau uždaręs atsakymų pateikimą, vėl įjungiu, sulaukiu dviejų paklydėlių.

Pyktis niekur nedingsta. Greitai pasijungiu zoom.com ir pasikviečiu 12-okų grupę į video pamoką. Mano monologas ir daugiau nieko. Tas jų tylėjimas dar labiau erzina. Atsisveikinu. Laukiu kitos grupės ir galvoju, kodėl turėčiau mažinti jiems pažymius. Juk jie suaugę, 18-os metų jaunuoliai, vairuoja automobilius, važinėja paneles ir skutasi barzdas. Ar ką nors pakeis tas mano įrašytas vienetas? Prisijungiu prie elektroninio dienyno (maloniai nustembu dėl užsikrovimo), sukeliu visiems pažymius, trims piliečiams skiriu karmos taškų komentare. Su viena grupes užbaigiu.

Su antrąja 12-okų grupe veiksmas panašus. Visas algoritmas tas pats, tik jau aš kiek nurimęs ir susitaikęs, kad tai jų reikalas, nusirašo jie ar ne, padeda jiems kas nors ar ne. Mano, kaip mokytojo reikalas mokyti, aiškinti, pateikti užduotis, padėti jiems išsiaiškinti ar suprato informaciją, neturėčiau dirbti cerberiu. Apklausa praeina be problemų. Supažindinu su rezultatais, sukeliu pažymius į elektroninį dienyną.

Auklėtiniai. Turiu porą pamokų laisvų. Tikėjausi per jas pasiruošti rytdienai, tačiau tuo metu sulaukiu žinutės iš kolegės. Savo pamokoje pasigenda vienos mano auklėtinės. Rašau žinutę per messengery – nieko, skambinu – nieko. Jau kaip ir aiški priežastis, vis gi paskambinu tėvams. Tėvas sako, esame darbuose, greičiausiai bus pramigusi. Praeina kelios minutės ir iš savo miegančiosios gražuolės gaunu atsakymą, gal tiksliau patvirtinimą – pramiegojau…

Kava ir 12-okų miegas. Atsiverčiu pasižiūrėti 9-okų atliktus darbus. Puse klasės nesugebėjo atsakyti į klausimus raštu sąsiuviniuose ir nufotografavus man atsiųsti. Pradeda skaudėti galvą, matau, nieko gero nebus. Išsiplaunu puodelį ir einu pasitaisyti atsigerti ko nors šilto.

Supypsi telefonas, messengeryje randu dviejų piliečių (12-okų) beveik identiškas žinutes “Mokytojau, pramiegojau, kada galiu testą pasidaryti“. Praėjusią savaitę informavau per video pamokas apie atsiskaitymą, parašiau per elektroninį dienyną, skyriau atskirą įrašą šiai informacijai Facebook grupėje. Atrašau “tai miegok toliau, kam tu jaudinies dėl to, kas tau nerūpi…“.

Pasiruošimas 9-okų pamokai. Grįžtu su garuojančiu puodeliu. Prisėdu pasitikrinti 9-okų atsiųstus projektinius darbus. 4 mokiniai nieko nesiuntę ir nedarę. Dvi savaites skyriau darbui, dvi pamokas skyriau konsultuoti kaip daryti, su kuo daryti, kada padaryti ir t.t. Sukandu dantis, baigiu tikrinti visus darbus. Nuotaiką nors kažkiek pakelia tikrai neblogi mokinių darbai. Deja, bet klasėje kontrastai labai dideli. Pasidarau įvertinimų lentelę, surašau sukauptus taškus ir už projektinį darbą gautas taškų sumas, išvedu pažymius. Laikausi nuomonės, kad mokiniams reikia parodyti visą vertinimo kelią, kad po to nekiltų bereikalingų diskusijų ir abejonių dėl mokytojo vertinimo.

Pasiruošimas 11-okų pamokai. Toliau seka pasiruošimas 11-okų pamokai. Nors esu pasiplanavęs ką daryti, bet užduočių paruošimą pasilikau laisvai pamokai. Penktadienį supratau, kad negaliu duodi mokiniams rimtesnio atsiskaitymo. Reikia temai skirti dar vieną pamoką įsigilinimui. Verčiu geografijos egzamino užduotis, renku iliustracijas ir keliu užduotis į skaidres.

Dar nenusibodo skaityti? Orientacijai, visas šis veiksmas vyksta iki 12.30. Turėjau vilties pasiruošti rytojaus pamokoms, bet jau matau, kad tik susitvarkyčiau su šiandienos iššūkiais.

9-okų pamoka. Ateina laikas 9-okų pamokai. Greitai sukuriu per zoom.com meeting’ą (manau šiuo metu daugelis jau žinote kas tai yra), patvirtinu prisijungusius ir pradedame kalbėti. Šiek tiek moralo dėl praėjusios pamokos, nes vėl 9 mokiniai (iš 23) nesugebėjo atsakyti į 5 klausimus ir nufotografavus atsiųsti į Facebook grupę. Trumpai pristatau šiandieninę temą, nupasakoju užduotis ir įjungiu visas jiems reikalingas nuorodas. Parodau rezultatų lentelę. Klausimų praktiškai nėra, tik keletas mokinių patikina, kad buvo atsiuntę padarytą vieną iš pirmųjų užduočių, įvertintą taškais. Pažadu patikrinti dar kartą ir pataisyti pažymį. Atsisveikinu su visais ir prašau pasilikti vieną mokinį, kuris nėra atlikęs nė vienos užduoties.

“Tuoletas“. Susitikimo pradžioje, kai paklausiau, kas maišo atlikti užduotis, išgirdau “nespėjau“. Turėjau vilties susitikimo pabaigoje pasikalbėti individualiai. Visi išeina, lieka jis vienas. Kalbinu, kontakto jokio. Baigiasi meeting’o laikas. Rašau į messengery atskira žinute. Praėjus 10 minučių sulaukiu atsakymo į mano klausimą – “Nu“. Atsakau, kad ne su arkliu kalbasi ir paklausiu kodėl nedalyvavo pamokoje, atsakymas – “Buvau tuolete“. Ir šioje vietoje jau pradeda važiuoti stogas, parašau dar keletą pastabų, bet matau, kad iš pokalbio nieko nebus. Paprasčiausiai nebeturiu kantrybės, susakau, kad informuosiu auklėtoją, tėvus, mokyklos administraciją…

11-okų pamoka. Facebook grupėje įkeliu paruoštą pristatymą su užduotimis, paaiškinimais, terminais, vertinimu. Palaukiu komentarų. Susitikimo per zoom.com nedarau, nes tema tęsiasi toliau, reikalingas tik savarankiškas darbas.

Užverčiu kompiuterį. Įkvepiu. Susidedu visus daiktus ir nuleidęs galvą suku namų link… 14 valanda. Galva plyšta. Stengiuosi neimti telefono į rankas. Viskas, laikas šeimai.

Pasiruošimas rytojui. 21.30 atsiverčiu kompiuterį. Rytoj 4-rios pamokos. Dvi pamokos su 10-okais ir dvi su 11-okais. Bukai žiūriu į ekraną. Nėra jokių minčių. Bandau planuoti kaip sutrumpinti mokiniams temą, ko nereikėtų, ką jie galėtų tokio atlikti, kad nebūtų sunku ir neužimtų daug laiko. Vartau turimą medžiagą, peržvelgiu elektroninius vadovėlius. Su 11-okais turime kalbėtis nauja tema, pristatymą koreguoju, nes jis buvo pritaikytas pamokai klasėje. Dabar to tikrai neapimsime. Sunkiau sekasi su 10-okais, svarstau, gal tokį variantą imti, gal anokį, o jei jiems netiks ir t.t.

Pakeliu akis į laikrodį, jau 22.30. Dar turiu eiti sūnui paskaityti knygą prieš miegą. Vadinasi vėl po 00.00 nusigausiu į lovą…

Įspūdžiai iš “pradinokų“ pamokos

Neseniai lankiausi vienoje nedidelio miestelio mokykloje. Teko įsijausti į konsultanto vaidmenį, kuris stebi projekto suplanuotas veiklas. Stebėjau antros klasės mokinių pamoką. Bendram supratimui užsiminsiu, kad klasė nedidelė, 11 vaikų. Žiūrėjau, stebėjausi ir rašiausi šias mintis:

• Visas 45 minutes tik ir girdėjau „Mokytoja!“, „Mokytoja padariau!“, „Mokytoja nesuprantu!“, „Mokytoja ar čia gerai!“, „Mokytoja man nedavėt lapo!“. 11 vaikų, o jausmas, kad jų būtų 31.
• Visą pamoką mokytojos balsas privalėjo skambėti aukštame diapazone. Po poros tokių pamokų mano balsui būtų šakės, prakalbėti nebegalėčiau.
• Vienas iš vaikų turi tam tikrų specialių poreikių, todėl mokytoja dažniau prie jo prieina, paaiškina, o svarbiausia pagiria ir paskatina. Vaikas puikiai skaičiuoja, bet su rašymu turi problemų, nelabai pavyksta jam nusėdėti vienoje vietoje ilgiau nei porą minučių. Ir mokytoja susitvarko be problemų.
• Kartais atrodo, kad mokytoja prašo padaryti tokių elementarių dalykų. Stebiuosi, na kaip jiems gali būti neaišku, juk tai taip elementaru! Tačiau elementaru man, o ne antrokui. Mokytoja ne moralizuoja. Puikiai suprasdama jų mąstymą nepyksta, prieina, paaiškina.
• Mokytoja visas 45 minutes yra kontakte su mokiniais. Ramaus savarankiško darbo praktiškai nėra, nes vaikų susikaupimas siekia vos 2-4 minutes ir po to seka rankos kėlimas (nors dažniau iš karto šaukiama „Mokytoja, man neaišku!“).

Tą dieną aš tik buvau stebėtojas. Po pirmųjų dviejų pamokų turėjau pertrauką, nes važiavau į kitą mokyklą, po to vėl dvi pamokos. Patikėkite, po šių keturių pamokų jausmo būta lyg po 4 akademinių paskaitų.

Išvada. Lenkiu galvą prieš mokytoją. Siūlyčiau mokslo metų pabaigoje, kiekvienai darželio pedagogei bei pradinių klasių mokytojai  privalomai išpirkti 2-3 savaičių kruizines keliones. Tai labai sunkus darbas, kuris deja dažnai yra nuvertinamas…

Kaimiško tipo mokyklų (ne)išnykimas

(Nuotrauka/unsplash.com)

Rašydamas apie kaimiško tipo mokyklas jaučiuosi dviprasmiškai. Visų pirma, mano nuomonė yra subjektyvi nes esu tokios mokyklos vadovas. Žinau kaip gyvena ir kuo gyvena maža, kaimiško tipo mokykla. Suprantama, jog privalau ginti mokyklos išlikimą ir tam argumentų tikrai yra. Esu įsitikinęs, kiekvieno kaimo ar miestelio išlikimo garantas yra jame veikianti mokykla. Kol vietovėje funkcionuos ugdymo įstaiga, tol galima tikėtis mažesnio žmonių išvykimo bei jaunų šeimų atvykimo. Kol yra mokykla, tol galime kalbėti apie to kaimo ar miestelio kultūros puoselėjimą ir aktyvią savivaldą.

Bet yra faktai…

Gyventojų mažėja. Nuo 1990 metų iki dabar gyventojų sumažėjo beveik vienu milijonu (nuo 3,7 iki 2,8 mln.). Gyventojų mažėja ne tik kaimiškose teritorijose, tačiau ir daugelyje miestų. Ypatingai stipriai „nukraujavo“ šiaurės ir šiaurės rytų Lietuva. Palyginimui – per 6 metus dešimt mūsų miestų neteko apie 142 tūkst. gyventojų. Kalbant vaizdžiau, iš Lietuvos žemėlapio, nuo 2011 iki 2017 metų, galime ištrinti Šiaulius ir Mažeikius.

Vidinė migracija. Žmonės keliasi iš rajonų į miestus. Jei anksčiau žmones viliojo gamta, švarus oras, ramybė, tai dabar pradeda įsivyrauti pragmatizmas. Mieste didesnė galimybė gauti darbą, daugiau paslaugų, pramogų, galimybių tobulėti, mieste koncentruojasi kultūra.

Tarptautinis kontekstas. Tarptautiniuose mokinių tyrimuose Lietuvos rezultatai niekada nežibėjo, juolab kad jie rodo, jog regioninė nelygybė egzistuoja. Dar labiau aistras pakaitino EBPO ekspertai. Pasak jų, mūsų šalies mokytojui tenkantis mokinių skaičius mažesnis nei EBPO šalių vidurkis. Tai reiškia, kad mokyklas reikia stambinti.

Mažos mokyklos „ryja“ daug biudžeto pinigų. Ekonomiškai, tai visiškai nerentabilios įstaigos, kitaip sakant, jos nepateisina išlaidų. Nedideliam skaičiui mokinių reikalinga išlaikyti pedagogus ir aptarnaujantį personalą, o kur komunalinės, transporto ir kitos išlaidos. Dažnu atveju, tokios mokyklos turi didelius pastatus, kurie pasmerkti būti tuščiais.

Problemos su pedagogais. Mažų miestelių mokyklose daugelis mokytojų yra atvažiuojantys. Per savaitę, kai kurie mokytojai atvyksta vieną ar du kartus, jiems sunku pritapti prie organizacijos kultūros ir tuo labiau ją puoselėti. Jauną, perspektyvų, įdomų vaikams, energingą specialistą, į tokio tipo mokyklą prisivilioti praktiškai neįmanoma.

Esama situacija

Bandome vykdyti mokyklų tinklo pertvarką. Dar kitaip – ilgą, neefektyvų, skausmingą mažų mokyklų uždarymą. Kiekvieni mokslo metai tokiose mokyklose užsibaigia nežinomybe, o nauji mokslo metai pasitinkami su nerimu. Kiek bus mokinių? Kiek bus klasių komplektų? Kiek bus valandų? Koks bus finansavimas? Ar išliks esami etatai? Ar reikės rinktis kitą mokyklą?

Strateginis planavimas tokioje mokykloje apsiriboja ne ilgesniam laikotarpiui kaip metai. Kokias gi galima kelti vizijas, misijas, tikslus, uždavinius, jei kiekviename žingsnyje mokyklos bendruomenė susiduria su išlikimo ir nežinomybės klausimais. Pedagogams nuolat tenka žvalgytis į kitas mokyklas ir ieškoti galimybės gauti daugiau valandų, rezultatas – daugiau nei puse mokytojų yra atvažiuojančių. Suorganizuoti bendrus susitikimus tampa praktiškai neįmanoma, nuo to kenčia organizacijos kultūra.

Dar vienas mokyklų tinklo optimizavimo variantas – kaimiškose teritorijose palikti pradinio, priešmokyklinio ir ikimokyklinio ugdymo grupes. Pabandykime įsivaizduoti. Iki artimiausios miesto mokyklos 17 km. Puse šio atstumo sudaro neasfaltuotas kelias. Kada turėtų keltis penktokėlis, kad mokyklą pasiektų 8 val.? Gerai, užmerkime akis į važiavimą ir įsivaizduokime, kad šioje vietoje problemos bus išspręstos. Jei šeimoje yra keletas vaikų ir vieną jų (tarkime penktoką), savo transportu, tėvai veža į miesto mokyklą, savaime suprantama, kad ir kiti vaikai (tarkime darželinokai) bus vežami kartu į miesto darželius. Giliu mano įsitikinimu, šis variantas nesuveiks.

I Prioritetas 

Lietuvoje miesteliai ir kaimai nyksta. Tai tada apsispręskime – kur yra mūsų prioritetai. Jei jau norime mokyklas stambinti bei palikti jas tik miestuose, taip ir padarykime. Duokime kiekvienai mažai mokyklai vienerius metus, per kuriuos: tėveliai nusprendžia, kurią miesto mokyklą pasirinkti; skiriamas finansavimas įsigyti mokykliniams autobusams, kurie vežiotų mokinius į miesto mokyklas; vienai daliai pedagogų garantuokime krūvį miesto mokyklose, kitai – finansiškai patrauklų išėjimą į pensiją; aptarnaujančio personalo žmonėms padėkime rasti darbo mieste; mokyklos inventorių paskirstykime miesto mokykloms; pastatus parduokime, blogiausiu atveju užkonservuokime. Viskas. Skausminga? Žinoma taip. Būtų daug nepasitenkinimo, emocijų, problemų, bet galutiniame rezultate visi turėtų prisitaikyti prie esamos situacijos. Kaimai ir miesteliai taptų teritorijomis su gyvenamaisiais būstais, kuriuos žmonės renkasi tik dėl švaresnio oro, ramybės, gamtos, tuo tarpu švietimas, medicina, paslaugos, kultūra koncentruotųsi miestuose.

II Prioritetas

Jei jau renkamės išsaugoti kaimiško tipo mažas mokyklas, tai pasukime švietimo, socialinę, ekonominę politiką link jų: didinkime mokytojų koeficientus, kurie ryžtasi dirbti kaimo mokyklose, ypač jauniems specialistams; leiskime mokytojams (bent jau dirbantiems su mokiniais iki 8 klasės) per trumpą laiką (2-3 mėnesius) įgyti giminingo dalyko specialybę, pvz. istorija-geografija, fizika-chemija, biologija-geografija ir t.t.; finansavimą ir etatus skirstykime atsižvelgdami į kiekvieną kaimiško tipo mokyklą individualiai, o ne gretinkime jas su miesto mokyklomis; skatinkime kaimo mokyklas tapti daugiafunkciniais centrais ir koncentruokime juose viso kaimo ar miestelio bendruomenės veiklas.

Pabaigai…

Pripažinkime, yra daug kylančių problemų dėl mokyklų tinklo. Gal mažoms mokyklos ir nėra lemta išlikti, o gal atvirkščiai, jos gali būti paskutinė viltis neišnykti Lietuvos kaimams ir miesteliams. Svarbiausia šioje vietoje labai aiškūs prioritetai ir politinė valia.

Pasak švietimo ir mokslo ministrės:

„Metinis valstybės ir savivaldybių švietimo biudžetas perkopia 1 mlrd. Eur. Tik kiek daugiau nei pusė jų – t.y. mokinio krepšelis – skiriamas tiesiogiai mokinių ugdymui. Kitą pusę sudaro savivaldybių lėšos mokyklų pastatų administravimui ir išlaikymui. Tiek užsienio ekspertai, tiek Valstybės kontrolė (VK) ragina mokyklų steigėjus tvarkyti mokyklų tinklą, sutaupytas lėšas skirti ugdymo kokybei gerinti: naujoms ugdymo priemonėms, mokytojų padėjėjų etatams steigti, įvairioms ugdomosioms mokinių veikloms. Efektyvus finansavimas yra rezervas kokybei tobulinti, tiek didinant atlyginimus, tiek lėšas ugdymui“

Ekspertai ir kontrolė → Mokyklų tinklo tvarkymas → Prioritetai??? → Sutaupytos lėšos → Ugdymo kokybė