
Pagaliau viskas! Pradedančiojo ugdymo įstaigos vadovo gidas baigtas! Labai lauksiu jūsų komentarų šiame tinklaraštyje. Rašykite kas jums patiko, o kas ne. Gal turėsite kokių patarimų, o gal šiaip norėsite išlieti savo mintis. Rašykite viską.
Pagaliau viskas! Pradedančiojo ugdymo įstaigos vadovo gidas baigtas! Labai lauksiu jūsų komentarų šiame tinklaraštyje. Rašykite kas jums patiko, o kas ne. Gal turėsite kokių patarimų, o gal šiaip norėsite išlieti savo mintis. Rašykite viską.
Baigęs darbuotis mokyklos vadovu nusprendžiau susikaupusias mintis nepalikti užmarščiai. Buvo gaila gauta patirtimi nepasidalinti su kitais. Rezultatas – trumpas (17 psl.) leidinys.
Didžioji dalis leidinio buvo parašyta prieš metus. Ilgą laiką nesiryžau prisėsti ir pabaigti darbų. Tradiciškai būtų patogu pasakyti, kad trūko laiko. Tačiau manau, jog labiau trūko drąsos. Per daug galvojau apie “ką pasakys žmonės“, “nieko čia rimto aš nesukūriau“, “niekam čia nereikalingos tokios rašliavos“ ir t.t. Žodžiu, pozityvo būta mažoka. Dabar į šį savo kūrinį žiūriu kitaip.
Leidinys tikrai nėra rimta akademinio tipo knyga. Tai trumpas praktinis gidas žmogui, pasirinkusiam ugdymo įstaigos vadovo pareigas. Gal čia nieko naujo neras žmogus, daug metų dirbantis šį darbą. Pirmą kartą įžengusiam į savo darbo vietą vadovui teks patirti daug “pirmų“ kartų ir gal būt šiame leidinyje jis ras vieną kitą tinkamą patarimą kaip susitvarkyti su tais “pirmais“ kartais.
O kad įneščiau šeik tiek intrigos, šiam kartui jums pateiksiu dalį leidinio pradžios žodžio.
“… Laivai mūsų valstybės švietimo vandenyse plaukioja labai įvairūs. Vieni nauji, greiti, veržlūs su motyvuotomis įgulomis, kurios pasiruošusios aukotis vardan bendro tikslo. Kiti senstelėję, labiau norintys dreifuoti, jų įgulos nenusiteikusios permainoms. Tretiems reikia kapitalinio remonto ir naujo kapitono, gebančio įkvėpti esančią įgulą naujiems iššūkiams. Deja, kai kuriuos laivus jau reikėtų buksyruoti į Bangladešo Čitagongo mieste esančias didžiausias pasaulyje laivų kapines. …“
P.S. Leidinys bus laisvai prieinamas PDF formatu.
(Nuotrauka/stocksnap.io)
Siekis kurti skaitmeninį turinį atsirado pradėjus darbuotis mokykloje. Labai daug žinių ir patirties davė pirmasis mano tinklaraštis altajus.net. Jo rašymą vertinu kaip kompiuterinio raštingumo kursus. Nuolatinis naršymas internete, kitų tinklaraščių skaitymas ir pačio tinklaraščio techninė priežiūra suteikė nemažai žinių. Gal todėl mokiniams būdavo sunku praslysti mano pamokose su diletantiškais pristatymais, aklai nukopijuotu tekstu ar pasiaiškinimu, kad namuose neturi biuro programų ar sugedo kompiuteris.
Pradėjęs rašyti tinklaraštį susipažinau su turinio valdymo sistemomis, išmokau koreguoti nuotraukas, sukurti neįmantrų video, tikslingai naudotis socialiniais tinklais ir t.t. Paprasčiau sakant, tapau vidutinio lygio skaitmeninių technologijų naudotoju. Visas šis žinių bagažas leido kurti savo individualius projektus, kuriems visada liekai labai mažai laiko, bet jie leidžia realizuoti idėjas.
https://saugomosteritorijos.wordpress.com/
Vienas pirmųjų mano projektų. Jį dar ir dabar galite rasti interneto platybėse. Ši svetainė, tai bendras projektas su mano buvusiais mokiniais Laimonu ir Žymantu. Projektas mums atnešė porą apdovanojimų. Su juo važiavome į sostinę, kur teko garbės spausti ranką tuometiniam švietimo ministrui Gintarui Steponavičiui ir būti apdovanotiems už šį sumanymą. Didžiausi nuopelnai yra mano abiejų mokinių. Vyrukai degė šia idėja, įdėjo daug darbo, tai geras pavyzdys, kaip mokinius galima sudominti informacinėmis technologijomis. Tinklapis buvo sukurtas kaip baigtinis projektas, todėl šiuo metu nėra administruojamas.
Jau ilgokai administruoju ikimokyklinio ugdymo skyriaus „Berželis“ interneto svetainę. Viskas prasidėjo nuo mamos prašymo sukurti jos įstaigai tinklapį, kuriame jie galėtų talpinti savo nuveiktus darbus. Tai pirma svetainė, kurią nuo A iki Z sukūriau pats. Su wordpress turinio valdymo sistema buvau pažįstamas, todėl labai rimtų sunkumų neturėjau. Šis projektas leido kitaip pažvelgti į interneto svetainės administravimą. Daugelis vis dar įsivaizduoja, kad tai labai paprastas darbas. Atsiunčia tekstą, nuotraukų, o tau tik tereikia įkelti. Tik tiek. Viskas atsiunčiama nereguliariai, dažnai tenka peržiūrėti tekstą, nes pasitaiko gramatinių ar stiliaus klaidų, reikia tvarkyti nuotraukas (apkarpyti, sumažinti, paryškinti ir t.t.). Žodžiu, po tam tikro laiko šis darbas tapo nelabai džiuginanti rutina. Jei pirmojoje stadijoje visi darbai prie šio tinklapio buvo kaip iššūkis, tai antroji stadija – rutina, bet ir iš jos galima daug ko pasimokyti.
https://telsiulyderiai.weebly.com/
Susikūrus Telšių rajono švietimo lyderių bendrijai (TŠLB) ir man tapus jos pirmininku ilgai galvojau kokiu būdu reikėtų viešinti šios bendrijos veiklas. Facebookas gerai, bet jame viskas labai dinamiška ir greitai pasimeta. Nesinorėjo investuoti papildomų pinigų ir laiko atskiram domenui, talpinimui, turinio valdymo sistemos diegimui. Tuo metu vienas po kito pradėjo kurtis internetinės tarnybos, leidžiančios patiems susikurti tinklapį. Ilgesnis ir netoks „švarus“ domenas, apkarpytos, bet nemokamos galimybės, man tiko. Išliko problema – laikas ir čia į pagalbą atėjo peršalimas. Taip taip, kartais ir ligos gali padėti. Tiesiog porą dienų nevažiavau į darbą, į lovą parsitempiau kompiuterį ir per 4 valandas paprasta, minimalistinė TŠLB svetainė buvo sukurta.
https://pagrindinesmokyklos.weebly.com/
Kolega Darius, Lietuvos pagrindinių mokyklų asociacijos pirmininkas (LPMA), užsiminė apie internetinės svetainės reikalingumą. Dariui reikėjo paprasto, neperkrautos, su pačia aktualiausia informacija, tinklapio. Pasisiūliau padėti. Parodžiau keletą pavyzdžių, Darius nusakė savo viziją, atsiuntė reikalingą informaciją. Tačiau šį kartą darbai užsitęsė. Pritrūkdavo laiko tiek man, tiek kolegai. Visgi rezultatą turime. Nors ne viskas iki šiol baigta, bet pagrindinis vaizdas ir informacija yra.
Antrame įraše pristatysiu savo vadovaujamos mokyklos interneto svetainę bei tinklapį, kuris atsirado dėl informacijos stokos apie mokyklos vadovo darbą. Galbūt užsiminsiu ir apie planuojamą leidinį.
(Nuotrauka/burst.shopify.com)
Jei jau savo tinklaraštį dedikuoju mokymuisi, pamaniau, kad vertėtų neaplenkti skaitymo temos.
Su knygomis mane sieja įdomus ryšys. Niekada nebuvau knygų „graužikas“. Nors pasakyti, kad neskaičiau knygų, taip pat negaliu. Pamenu, mokyklos laikais, būdavo akimirkų, kada užeidavo noras skaityti. Vedamas smalsumo į rankas paėmiau Aldonos Žemaitytės knygą „Amžino įšalo žemėje“, kuri paliko stiprų įspūdį. Su pasimėgavimu perskaičiau Guliverio keliones ir kitas panašaus žanro knygas.
Skaitau bangomis. Galiu neatsiversti knygos porą mėnesiu, bet jei jau paimu į rankas knygą ir nuo pirmųjų puslapių jaučiu kylantį norą sužinot kas bus toliau – nebegaliu sustoti. Tokia knyga visur, prie lovos, prie stalo, neslėpsiu, ir tualete (na turiu tokią silpnybę…).
Buvau labai pamėgęs Čekuolį. Pirmosios knygos tiesiog „sprogo“. Berods turiu visus leidimus. Nors dabar susidomėjimas Algimanto kūryba kiek atlyžo. Labai jau panašus žanras dominuoja visose knygose, pasidarė nuspėjama ir nebekelia susidomėjimo. Užkabino Andriaus Tapino „Vilko valanda“ ir „Maro diena“, Aušros Maldeikienės „Melo ekonomika“ ir t.t.
Šiuo metu ant stalo guli ir savo eilės laukia Sauliaus Jovaišo „Boso valanda“ bei Anthony Robbins „Pažandinkite savyje milžiną“. Buvo ir trečia – Eric Weiner „Laimės geografija“. Deja, pastaroji pasitaikė iš tų knygų, kurias „suvalgiau“ labai greitai. Jau skaitydamas įžangą supratau, jog ši knyga bus įdomi. Tuo labiau, ji tikrai geografinė.
Autorius aplankė 10 šalių norėdamas išsiaiškinti kaip jose suprantama laimė. Tai ne romanas, ar paprasta nuotykių knyga. Autorius mini įvairius socialinių tyrimų pavyzdžius, dažnai pasineria į vidinius apmąstymus ir labai įtraukiančiai analizuoja aplankytos šalies žmonių elgseną per laimės supratimo prizmę.
Drąsiai knygą galiu rekomenduoti geografijos mokytojams. Norite šmaikščiai pristatyti pietų Aziją ar rytų Europą – paskaitinėkite knygoje apie Indiją ar Moldovą. Medžiaga superinė.
Apie mane sudominusias knygas planuoju ir toliau rašyti. Knygų kritiku tikrai netapsiu, bet savo požiūri pasistengsiu išsakyti.
(Nuotrauka/Unsplash.com)
Koks buvo vadovo darbo įsivaizdavimas?
Būdamas mokytoju visiškai kitaip įsivaizdavau vadovo darbą. Jis man atrodė įdomus, įpareigojantis, svarbus, keliantis iššūkius. Vadovas buvo kažkas tokio galingo, kas tau gali padėti, tave motyvuoti arba atvirkščiai. Tikėjau vadovo lyderiavimu visose srityse. Mano akimis, vadovas turėjo suprasti kiekvieną mokytoją, jo svarbą ir reikalingumą, žinoti jo stipriąsias puses, nuolat motyvuoti, siūlyti veiklas, organizuoti efektyvius susirinkimus, aprūpinti visomis darbo priemonės, gerbti, mylėti, užjausti, sutikti ir dar daug daug visko.
Kada ėmė keistis supratimas apie vadovo darbą?
Prabėgus tam tikram laikui ir mokykloje vis dažniau dirbant darbą, kuris reikalauja vadybinių gebėjimų (strateginio plano kūrimas, vadovavimas mokyklos tarybai ir metodinei tarybai), romantizmu dvelkiantis vadovo pareigų įsivaizdavimas ėmė keistis.
Realiam supratimui labai daug davė artimas kontaktas su buvusiu mano vadovu. Teko garbės su juo du metus studijuoti ISM švietimo lyderystės magistrantūros studijose ir tik dabar suprantu, koks man svarbus buvo bendravimas su juo. Po šių studijų, mokykloje užėmiau tarpinį vaidmenį tarp mokytojų ir administracijos, nes gautos žinios ir gebėjimai puikiai leido suprasti, jog yra daug objektyvių veiksnių, nulemiančių vienokią ar kitokią vadovo poziciją. To dažnai mokytojai nepastebi, o kartais nenori pastebėti.
Tai kokia ta vadovo darbo realybė?
Pačiam tapus vadovu, buvęs įsivaizdavimas, lyg miražas, dingo. Atėjo supratimas, kad vadovo darbas nėra jau toks saldus ir mielas. Sakyčiau atvirkščiai, jis sudėtingas, neromantiškas, reikalaujantis milžiniškos atsakomybės ir kantrybės bendraujant su žmonėmis. Jei būdamas mokytoju atsakomybę nešiau už dalyką ir auklėjamąją klasę ir man to pakako, tapus vadovu teko priprasti prie minties, kad atsakomybę nešu už visą mokyklos bendruomenę.
Švietimo sistemos dalyvių keliami reikalavimai vadovui labai skirtingi. Todėl nori to vadovas ar ne, bet jam tenka spręsti dilemą: esu vadovas administratorius besirūpinantis švara, tvarka, ramia aplinka, tvarkingais dokumentais ir tvarkomis, ar vadovas lyderis siekiantis suburti organizacijos bendruomenę, siekiantis naujovių, priimantis netradicinius sprendimus, pirmoje vietoje besirūpinantis organizacijos žmonėmis.
O gal šie vaidmenys gali būti tapatūs? Kaip pasakytų buvusi „svarbi“ švietimo ministerijos persona – baikit, nemanau. Mokyklos vadovo darbdaviui, šiuo atveju savivaldybei, svarbiausia tvarkingi dokumentai, laiku pateikiamos ataskaitos, galiojančios tvarkos, greitai perduodama informacija, kuo retesni raštai su prašymais skirti lėšų. Turbūt, ne be reikalo Švietimo problemos analizėje „Mokyklų vadovai vadovauja ar lyderiauja?“ vienoje iš esminių išvadų teigiama, kad „Svarbiausi trukdžiai mokyklos vadovo lyderystei atsiskleisti yra „popierizmas“, informacijos srauto gausa, neribota ir paviršutiniškai reglamentuota vadovo atsakomybė, švietimo priežiūros darbuotojų biurokratinio aparato didėjimas“.
Tikiu, dalis vadovų renkasi administratoriaus vaidmenį. Jis lengvesnis, suprantamesnis, labiau apibrėžtas, aiškesnis. Toks vaidmuo leidžia ramiau dirbti, nes viskas sukasi apie popierizmą. Laiku nusiuntei ataskaitą, išsėdėjai beverčiame susirinkime, sukūrei tvarką, užvizavai sąskaitą – gali ramiai gyventi. Ir aš puikiai dabar suprantu (ir pateisinu) tuos vadovus, kurie pasirenka šį kelią. Ne kiekvienas norime ambicingo vadovavimo kelio, nė kiekvienas galime perlipti per save ir drąsiai kovoti su biurokratizmu, daugelis turime šeimas dėl kurių nenorime rizikuoti netekti pareigų, o kartu ir finansinio pagrindo. Kur dar politiniai vėjai, bet apie juos nutylėsiu…
Kodėl pasirinkau vadovo darbą?
Atsakymas labai paprastas. Iššūkiai. Daugelis situacijų naujos, niekada nepatirtos. Parašei, sukūrei, suradai informaciją, suskaičiavai, išsprendei, susitarei, perkalbėjai, padėjai! Ir vau! Trykšti pasididžiavimu įveikęs iškilusius sunkumus. Lyg mažas vaikas džiaugiesi, kad tu gali. Čia ir yra tas variklis, leidžiantis mokytis naujų dalykų, keliantis motyvaciją siekti kažko, įgalinantis prisiimti atsakomybę ir jos nebijoti. Šis variklis įprasmina mano aštuonerius metus studijų, nuo geografijos mokytojo bakalauro iki edukologijos magistro ir vadybos magistro studijų.
Šiuo metu šis darbas yra būtent toks ir aš juo džiaugiuosi. Taip, yra daug nusivylimų sistema, įsikerojusiu biurokratizmu, požiūriu į mokyklos vadovą, vadovo atsakomybės ir atlygio santykį. Neslėpsiu kartais kylančio noro brūkštelti prašymą dėl išėjimo. Bet nusiramini, pasidalini sunkumais su artimaisiais, padiskutuoji, vėl keli galvą ir bandai kovoti su iššūkiais.