Karantinas #28 diena: ankstyvos Velykos, išvyka, gandrų kovos

Kaimiškas stilius 🙂

Bendra situacija. 1053 sergantieji, 23 mirtys, 97 pasveikę. Spaudoje dabar ypatingai didelė mišrainė. Prisiminus 10-15 karantino dienas, informacijos srautas buvo ganėtinai vienodas. Dominavo 2-3 pagrindinės žinios apie kurias sukosi likusios naujienos. Dabar temų spektras dar platesnis, nuo apsikrėtimo atvejų iki žinomų žmonių gyvenimą karantino metu ir dažnai visai tai talpinama į top 10 naujienų. Iš kitos pusės, gal ir gera tendencija, žmonės mažiau galvos tik apie karantiną.

Ankstyva Velykų pradžia. Kotryna jau 7.15 vertė visus iš lovų. Turėjo pasiteisinimą – Velykos! Brolį, ir tą vargšą, 8 valandą mažoji krapštė lauk. Juokingiausia buvo tada, kai susėdome prie stalo ir bandėme susiskambinti video skambučiais su artimaisiais. Spėkite ar pavyko? Visi dar tik kilo iš lovų, o mes jau buvome įpusėję pusryčiauti. Mykolas tapo kiaušinių daužymo čempionu. Tėčiui teko gėdingai pripažinti pralaimėjimą, mamai šansų taip pat neliko. Vėliau vaikai sulaukė staigmenos, buvo atėjęs Velykų zuikis ir kieme paliko siurprizą. Mykolas su Kotrynas rado paliktus krepšelius į kuriuos krovė rastus, po visą kiemą išmėtytus, šokoladinius kiaušinius. Vakare vaikai dar turėjo kiaušinių ridenimo čempionatą, bet Kotrynai labiau norėjosi kiaušinius daužyti ir valgyti nei ridenti.

Sunku nieko neveikti. Tokios dienos atrodytų turėtų būti pačios laukiamiausios, nes nereikia niekur skubėti, nieko dirbti. Bet mes jau nebemokame taip gyventi, gulėti ir nieko neveikti. Visų pirma, vaikai neleidžia tokioms dienoms atsirasti. Visų antra, darbas ir papildomos veiklos (rašymas, projektai ir t.t.) atima savo dalį laiko. Su Neringa šiandien kalbėjome, kad tokios laisvos dienos mums jau tampa per sunkios. Gal todėl, po mažosios pietų miego suplanavome važiuoti į mišką. Neringai skaudėjo galvą, Kotryna atsikėlė ne ant tos kojos po pietų, o ir Mykolui reikėjo pailsėti nuo planšetės.

Išvyka. Įsimetėme atsigerti, kaukes (dėl viso ko pikto) ir pasukome Jomantų tako link. Nors takas nebėra prižiūrimas, ir girdėjau rekomandacijų ten nesilankyti, bet jei mums tinka paprastas miško keliukas, tai Jomantu takas, kad ir kokios būklės bebūtų, tikrai tiks. Neapsirikome. Stovėjimo aikštelėje sutikome dvi mašinas, nors viso pasivaikščiojimo metu nematėme žmonių (išskyrus jaunuolių porelę, kuri praėjo pro mus gerokai atokiau). Pasivaikščiojimo pradžioje mažoji vis dar buvo pikta, bijojo skruzdėlių, todėl teko neštis ant rankų. Vėliau karalaitės nuotaika praskaidrėjo, jau pati žingsniavo, lipo į namuką, gaudė brolį. Neringai atleido galvą, tuo pačiu ir nuotaika pagerėjo. Žodžiu, labai naudingas išvažiavimas visai šeimynai.

Gandrų kova. Grįžę pasikepėme lauke ant ugnies vištienos. Tuo tarpu teko stebėti gandrų kovą. Vaizdas tikrai rimtas. 4 gandrai aiškinosi santykius dėl kitoje gatvės pusėje ant elektros stulpo esančio lizdo. Tai, kad jie kapojosi dar nieko, bet šalia tęsiasi elektros laidai. Porą kartų jau buvau pasiruošęs bėgti žiūrėti ar nenukrito koks vienas iš jų. Pirmą kartą tenka stebėti tokią dramatišką paukščių kovą.

Karantinas #27 diena: gimtadienis, neatsakomybė, egzaminai

Jubiliatė 🙂

Gimtadienis. Didžioji diena! Kotrynos 2 metukų gimtadienis! Mažoji ryte stryktelėjo ir kaip kulka nulėkė prie sudėtų dovanų ir balionų. Brolis buvo pagalbininkas išpakuojant visas gėrybes. Fotosesija, sveikinimų banga iš artimiausių žmonių, pyragas ir visos kitos linksmybės. Kotrynai įspūdžių tikrai pakako, nes jau nuo 12 valandos pradėjo jaustis jos nuovargis, todėl papietavome ir abu keliavome pietų miegų. Reikėjo atsikvėpti.

Man atrodo, jog Kotrynai ne 2, o 3-4 metukai. Kažkaip ji stipriai paaugo (bendravimo ir mąstymo prasme) kai pradėjo lankyti darželį. Išmoko daug naujų dalykų, formuojasi aiškesnės charakterio savybės. Per dvi paskutines savaites pastebėjome jos kalbos patobulėjimą. Ėmė aiškiau tarti žodžius, pilnėja žodynas. Nuolatinis buvimas su vaikais vargina, tačiau gali pamatyti daug įdomių dalykų juose, kurių gal būt nelabai pastebėdavai dėl skubėjimo. Mykolas pirmą kartą išbandė kiaušinių dažymą vašku. Visai neblogai kaip pirmam kartui, nors vis pyko matydamas kaip gražiai dažo Neringa, bet išgyrėme jo darbą.

Neatsakomybė. Šiandien per radiją išgirdau kalbantį ministro pirmininko patarėją apie atsakomybę (nors labiau tiktų sakyti neatsakomybę) už valstybės nupirktą kompiuterinę įrangą. 35 tūkstančiai įrenginių bus padalinti savivaldybėms, kurios perduos įrenginius socialiai jautrioms šeimoms. Patarėjas patikino, kad už gautą įrenginį šeimos neneša jokios materialinės atsakomybės. Paprasčiau sakant, nemaža dalis tokių šeimų, gavę įrenginį, su juo galės daryti ką nori ir atsakomybės už tai jokios. Aš suprantu, įrenginiais naudosis vaikai ir tikrai visko gali nutikti, bet nenešti jokios atsakomybės, man atrodo yra absurdiška. Nieko nenoriu įžeisti, bet puikius pavyzdžius turiu savo miestelyje ir didelė tikimybė, kad tie pavyzdžiai gaus minimus įrenginius ir dar geriau žinau kas iš jų liks. Toks požiūris formuojamas valstybiniu lygmeniu: pašalpos, išmokos, maisto paketai ir dar ant viršaus pridėkime neatsakomybę. Žinau, yra šeimų, kurios labai sunkiai gyvena, jos negali daug ko sau leisti (tame tarpe kompiuterio ir nuolatinio interneto ryšio), bet aš tikiu, kad tokios šeimos saugos šiuos įrenginius. Ir kai tu matai, kaip kai kurie tokių šeimų atstovai dergiasi iš visų ir šalia to jiems leidžiama nenešti atsakomybė, tai jau totali nesąmonė.

Egzaminai. Antrasis portalų uraganas – abiturientų egzaminai. Švietimo ministerija paskelbė brandos egzaminų datas. Startas birželio 22 dieną. Labai nevienareikšmis dalykas. Visų pirma atmetu mokinių verkšlenimus dėl nekokybiško nuotolinio mokymo ir laiko trūkumo. Kas nori rezultato, tas ruoštis pradėjo nuo 11 klasės ir nemato didelių problemų. Kam 11-12 klasė tik laiko praleidimo būdas ir tėvų norų tenkinimas, tam ir normalios pamokos nepadės. Tačiau nerimą kelia kitos aplinkybės. Kaip užtikrinti saugumą nuo COVID-19? Čia bus didžiausias iššūkis, nes 100% niekas nebus saugus. Daug kontakto, didelis kiekis žmonių vienoje vietoje. Nors viską įmanoma padaryti, tik tam reikės žymiai didesnio finansavimo, nes jei mokyklos bus paliktos vienos tvarkytis (o taip dažnai būna), tai sunku prognozuoti pasekmes.

Bendra situacija. 1026 sergančiųjų, 23 mirtys ir 54 pasveikę. Ribojamas įvažiavimas į miestus, kaukės viešose vietose yra privalomos.

Karantinas #26 diena: penktadienis, pasiruošimas

Darbo aplinka…

Bendra situacija. 999 sergančiųjų ir 22 mirtys. Šiandien sergančiųjų skaičius tikrai simbolinis, gerai, kad ne 666. Žmonės jau bando atkusti, sklando žinios apie karantino švelninimą. Sveikatos apsaugos ministras šiomis žiniomis prašo netikėti, švelninimo tikrai jokio nebus. Ligonių skaičiai kylą į viršų, mirčių daugėja. Apie švelninimus dabar tikrai nereikėtų svajoti.

Artėjančios Velykos bus įdomios, gal ne pačia gerąja prasme. Judėjimą Lietuvos teritorijoje ribos sutelktos policijos, šaulių ir kitų struktūrų pajėgos. Jei važiuosime į kitą savivaldybę, turėsime įrodyti (dokumentais), kad važiuojame su rimtu reikalu. Skamba absurdiškai, bet situacija yra tokia kokia yra.

Pagaliau penktadienis. Susitvarkęs visus mokyklinius reikalus, po pietų žingsniavau namo. Nors turėjau tik porą tiesioginių pamokų (naudojantis zoom.com), bet iki 13 valandos praktiškai nelabai turėjau kada atsitraukti nuo kompiuterio. Nuotolinis mokymas labai parankus individualizavimui, bet laiko tai atima be proto daug. Jei mokinys nedalyvavo pamokoje rašai jam, klausi kas nutiko. Dažnai būna, kad atsakymas – pramiegojau. Tačiau būna variantų, kada mokiniai neturi galimybės prisijungti dėl interneto trukdžių, kompiuterio neturėjimo. O kartais būna, kad mokinys turi visas galimybes prisijungti, bet yra kitos – socialinės problemos. Neisiu giliau, bet pasakysiu, kiekvienas mokinys turi savo namų kontekstą ir mes, mokytojai, dažnai to nepaisome, nes pamokas, programas, planus iškeliam į pirmą vietą. Reikia nepabijoti nusileisti ir imti bendrauti mokinio lygmenyje. Taip galima gauti žymiai didesnį rezultatą. Tuo šiandien įsitikinau…

Šiandien pasiruošimo vakaras. Neringa ruošia rytojaus dekoracijas. Prisipažinsiu, jog nelabai žinau kaip čia kas atrodys, bet faktas tas, kad Kotrynai daroma karūna – gimtadienio karalaitė.

Šiandien tiek, norisi poilsio ir atitrūkti nuo kompiuterio. Gerų jums švenčių! Bet susitiksime ir per jas, nes karantino dienoraštis nesustos.

Karantinas #25 diena: orai ir mes

Kokio tipo debesys matosi nuotraukoje? 🙂

Bendra situacija. 955 sergančiųjų ir 16 mirčių. Lietuvoje ta pati rutina: medikų vargai, karantino nepaisantys piliečiai, žmonės bandantys rasti naujos veiklos tarp keturių sienų. Vis dažniau kalbama apie ekonominius sunkumus. Visi laukia karantino reikalavimų atšaukimo ar bent jau palengvinimo. Tačiau mokslininkai pasakė, jei planuojame atleisti “vadeles“ – turėsime didelių problemų.

Nuviliantys velykiniai orai. Gaila dėl velykinių orų prognozių, vėjas ir lietus… O taip norėjosi susėsti su šeimyna pavėsinėje, pasikepti ko ant ugnies, paridenti kiaušinius. Nieko, atlaikysime ir orų permainas. Šeštadienį Kotrynos gimtadienis, todėl turime pabandyti sukurti šventišką nuotaiką mūsų ubartaitei.

Kartu. Kaip ir minėjau, kiekviena diena vis kitokia nuotaikų atžvilgiu. Porą dienų Neringai kiek sunkiau, prieš tai aš kelias dienas neradau vietos. Bet džiaugiuosi, kad kartu bandome vienas kitą palaikyti, pasikalbame, pabandome pajuokauti, jei reikia čiumpame ir vienas už kitą padarome tam tikrus darbus. Šiandien, nepaisant stiproko vėjo, vėl nuvykome į mišką. Neringai reikėjo prasiblaškyti ir svarbiausia, kad tokie pasivaikščiojimai tikrai leidžia atsigauti. Miškas sugeria dirglią nuotaiką. Grįžus į namus ramiau reaguojame į vaikų išdaigas ir neklausymus.

Karantinas #24 diena: nuotaikos, darbo aplinka, trumpa kelionė

Tetes ir dukros išvyka 🙂

Bendra situacija. 912 sergančiųjų ir 15 mirčių. Karantinas pratęsiamas iki balandžio 27 dienos. Nežinau ar turėtų ką nors stebinti toks sprendimas. Viešose vietose bus privaloma dėvėti apsaugines kaukes. Artėja Velykos, todėl ruošiamasi didesniam gyventojų judėjimui, tam reikalui bus ribojamas judėjimas visoje Lietuvoje. Ką čia ir be pridursi. Gal ir skamba baugiai toks judėjimo ribojimas, nors mums asmeniškai jis nieko nekeičia, nes karantino metu tikrai nežadame išvažiuoti iš savo namų ar sulaukti svečių.

Nuotaikų kaita. Dienos kaip karuselės. Vieną kartą tu jautiesi žvalus: visą dieną ką nors darai, bendrauji, vyksti su vaikais pasivaikščioti, apsitvarkai. Kita diena panaši į juodą dėmę: nieko nesinori, esi apatiškas, pyksti dėl menkniekių, nekyla rankos pasidarbuoti, ieškai progos pabūti vienas. Ne karantino metu tokių dalykų būna, bet dažniausiai nuotaika būna gera, juodi periodai kartojasi retai. Tuo tarpu per karantiną tokie nuotaikų svyravimai – dienos reikalas.

Darbo aplinkos pokyčiai. Rytais keliauju į šalia esančią mokyklą. Ten darbuojuosi IT specialistu, nors dabar to darbo, apart elektroninio dienyno ir prisijungimo prie jo kodų tvarkymo, kaip ir nėra, bet nuotolinėms pamokoms vesti tai puiki vieta. Keletas mokyklos darbuotojų dirba lauke, tvarko aplinką, todėl nėra praktiškai jokio kontakto. Sutarėm su Neringa, kad taip bus patogiau, tiek vaikams, tiek man pačiam. Atsikėlę mažieji gali laisvai ateiti į kambarį pažiūrėti savo filmukus. Neringai nereikia bėgti ir juos grūsti lauk. Man pačiam nereikia jaudintis, kad kas užstaugs už nugaros, ar čiups už kompiuterinės pelės. Taip kad šiuo metu turiu prabangą darbuotis mokykloje praktiškai vienas pats.

Trumpas apsilankymas Varniuose. Neringa šiandien vakare norėjo pabendrauti su savo draugėmis. Mes su Kotryna pažaidėme su smėliu ir sušokę į mašiną nuvykome iki Varnių (Mykolas tuo tarpu pasiliko žaisti kieme). Tik nuvažiavus prisiminiau, kad nelabai leidžiama būti žaidimų aikštelėse, tą priminė ant aikštelėje esančių įrengimų ištiestos STOP juostos. Bet nenusiminėme, pasivaikščiojome po Varnių centrinę aikštę, apžiūrėjome didžiulį margutį, pasišildėme prieš saulę atsisėdę ant suoliuko ir vėl pasukome namų link. Nors trumpam pakeitėm namų aplinką.