Déjà vu COVID-19

(Nuotruka/pixabay.com)

Pavasarį pradėjau savo karantino dienoraštį. Visą mėnesį, diena po dienos rašiau apie tai, kaip gyvenome su šeima karantino laikotarpiu. Tuo metu buvo visiška nežinomybė. Lyg vaikai pirmą kartą dedantys žingsnius. Išvažiavimas apsipirkti buvo didelis iššūkis, ką jau kalbėti apie darbus ar kitas veiklas,

Prieš akis paskutinis karantino dienoraščio įrašas. Jį baigiau su statistika – 1091 sergančiųjų, 30 mirčių, 138 pasveikę bei sąrašu, ko mus išmokino karantinas.

Deja deja… Skaitau ir linguoju galvą. Mes labai greitai pamirštame pavojus ir savisaugos jausmą paslepiame giliai giliai. Galvojame, kad viskas kas blogiausia jau nutiko ir tikrai nepasikartos. Antroji viruso banga to yra labai geras pavyzdys.

Greitai užmiršome apsaugos priemones: kaukes, rankų plovimą, distancijos laikymąsi, masinių renginių lankymą. Atleidome vadales ir apsvaigome nuo laisvės.

Balandžio 15 dieną rašiau:

Karantinas daug ką pakeitė. Mes to dar nelabai suprantame, tačiau gyvensime kitaip (kalbu mažų mažiausiai apie mūsų valstybės gyventojus). Net ir klasikinio rankos paspaudimo samprata tapo kitokia. Kaip mokysime vaikus mokyklose? Kaip vyks studijos? Kaip vyks koncertai? Ir t.t. Virusas niekur nedings, bent jau kol nerasime vakcinos.

Karantinas turėjo daug ką pakeisti, bet tai turėjo būti tvaru ir pasilikti ilgam laikui. Tuo tarpu mes, pajautę laisvę nuo bauginančių skaičių, metėmės į viską kas papuolą: koncertai, teatrai, išvykos, pajūris, viešbučiai, šventės ir t.t. Užsidėjome karūnas, spjovėm į apsaugos priemones, apsipūtėme akis informacine migla apie kaukių neveiksnumą, apie per daug sureikšmintą virusą, patikėjome 5G konspiracininkais, antivakseriais, Trumpo mintimis apie apsaugą nuo viruso susileidžiant dezinfekcinio skysčio ir visu kitu marazmu.

Rezultatas – per parą (spalio 26 d.) virš 766 užsikrėtusių žmonių ir dvi mirtys. Raudonuoja Lietuvos žemėlapis nuo židinių, savivaldybės užsidaro lokaliems karantinams, skaičiai kyla, pereiname prie nuotolinio mokymo, gydytojai skambina varpais… Jums tai nieko neprimena?

Déjà vu…

Karantinas #18 diena: nuomonės formavimas, nuotolinio permąstymas, neišėjimo rezultatas

Mykolas toliau kuria įvairias mašinas iš LEGO. Kviečiu užeiti mykololego.wordpress.com

Bendra situacija. 649 sergančiųjų, 9 mirtys. Skaičiai kyla, nors bendros panikos kiek mažiau. Perėjome į stadiją, kai su aprūpinimu daug maž susitvarkėme, dabar liko susitvarkyti su karantinu. Portaluose jau marga naujienos apie karantino sąlygas pažeidusius žmonės. Vienas toks didvyris susilaukė ir pirmosios baudos.

Nuomonės formavimas. Šiandien teko vykti į Telšius. Nustebau užėjęs į Lidlą, žmonių buvo tikrai pakankamai mažai. Stovi vyras 40-45 metų amžiaus ir aptarinėja aktualijas. Daro tą ekspresyviai garsiai, kad visi aplinkui girdėtų. Piktas ant esamos tvarkos, juokiasi iš dėvinčių kaukes (žinoma pats be pirštinių ir be kaukės). Nors nėra ko stebėtis tokiais “žinovais“. Vakar teko komentaruose diskutuoti su viena mūsų rajono tarybos nare. Gerbiama ponia Facebooke pasidalino palyginimu kiek numirė nuo COVID-19 su mirusiais nuo AIDS, vėžio ir kitų ligų. Pabandžiau pakomentuoti, kad gerbiamoji turbūt nelabai susigaudo laikotarpiuose ir toks palyginimas ne tai, kad nekorektiškas, bet visiškai nesąmoningas. Buvau apkaltintas, kad man nerūpi žmonės, nuo bado mirštantys vaikai ir t.t. Man pasiūlius rūpintis artimiausia aplinka vėl teko sulaukti minčių apie tai koks aš blogas žmogus, kaip aš reiškiu nepasitenkinimą.

Man pikta, kad atsakingi žmonės dalinasi informacija, kuri tokiu įtemptu metu gali sulaukti itin jautrios reakcijos. Formuojama nuomonė, jog šis virusas yra niekniekis, daugiau žmonių miršta autoavarijose. Kai kam tai gali pasirodyti tiesa, o apie pasekmes tokio mąstymo nereikėtų priminti.

Nuotolinio mokymo permąstymas. Šiandien galutinai įsitikinau, nuotolinis mokymas ne tai, kad organizuojamas kitaip, bet jo filosofija yra visai kitokia nei tradicinio ugdymo. Dėl laiko trūkumo ir visų kitų nepalankių aplinkybių turėjome labai greitai adaptuotis prie situacijos: suorganizuoti žmones, kurie koordinuos nuotolinį mokymą, paruošti bendrus reikalavimus šiam mokymui, pasirinkti mokymo aplinką, nuspręsti kaip bus organizuojamas ugdymas, paruošti mokytojus ir visa kitą. Bet ne čia svarbiausias dalykas. Nuotoliniam mokymui reikia visiškai kitokio priėjimo ir tą dabar suprantu. Pradėjome dirbti pagal esamą tvarkaraštį, skirtą tradiciniam ugdymui. Rezultate – užsivertėme darbais ir jais užvertėme vaikus. Reikėtų atsitraukti ir permąstyti ugdymo procesą iš naujo.

Neišėjimo rezultatas. Dėl prasto oro su šeimyna tenka sėdėti namuose. Mano darbas, Neringos darbas, vaikų užimtumas, viskas sukasi tame pačiame rate. Buvimas užsidarius labai vargina, vaikai tampa irzlesni, o ir patys tampame labiau apduję, be motyvacijos ką daryti. Tikėkimės šiluma sugrįš, nes paprasčiausias išėjimas su vaikais į kiemą leidžia kiek atsikvėpti ir sumažinti įtampą.