Karantinas #29 diena: antra Velykų diena, darbas, dienoraštis

Neringos padarytas Velykinis tinginys, jau kokio skanumo! 🙂

Bendra situacija. 1062 sergantieji, 24 mirtys, 101 pasveikęs. Baigėsi karantininės Velykos. Kartu baigėsi labai aptarinėjimas sprendimas reguliuoti įvažiavimą į miestus. Per 10 tūkstančių piliečių teko nukabinus nosį apsisukti ir grįžti atgalios. Nepavyko įgyvendinti velykinių apsipirkimų, pavalgymų (įdomu kur, kai visos kavinės uždarytos) ar mašinų nusiplovimų.

Antra Velykų diena. Pirmadienis pasitiko kas pusvalandį besikaitaliojančiu oru. Saulė, vėjas, lietus, sniegas vieni kitus keitė n kartų. Normalios progos išeiti į lauką taip ir nesulaukėme. Kotryna nuo 7 valandos ryto pradėjo savo dieną, todėl 12 valandą jau buvo sunku su ja susikalbėti, viskas buvo blogai, niekas nepatiko. Po pietų miego nuotaikos pasitaisė. Taip praktiškai ir prasėdėjome visą dieną namuose.

Nerimas dėl darbų. Su nerimu ir mes laukiame kaip čia viskas susiklostys su šiais mokslo metais. Neringai liko savaitė atostogų, o po to vėl neaišku kaip bus su darbais. Galvojame dėl vaikų, nes man vienu momentu dirbti ir būti su vaikais nėra jokių šansų. Nuotolinis mokymas reikalauja koncentracijos ir ramios aplinkos, nors gal kas nors sugeba vesti online pamokas (tiesioginės transliacijos būdu) ir tuo tarpu prižiūrėti savo mažamečius vaikus. Mano atveju to padaryti neišeina. Kol kas gyvename kaip yra. Ateis x diena, kuri reikalaus tuo metu reikalingų sprendimų, tada juos ir priimsime.

Apie dienoraštį. Dienoraščio rašymas tapo rutinos dalis. Tačiau jaučiu, kad turinys vis dažniau susiduria su iššūkiais. Anksčiau kiekvienas naujas dalykas kėlė susidomėjimą ir norą jį aprašyti, nes tai buvo neįprasta ir iki tol nepatirta. Išvažiavimas į Telšius prilygo žygdarbiui. Žmonių eilė prie parduotuvės, apsauginių kaukių paieška, greitas apsipirkimas skatino smalsumą. Nuotolinio mokymo organizavimas, pagalba kolegoms kėlė norą mokytis ir tobulėti. Dabar visa tai tapo gyvenimo normomis, su kuriomis susitaikėme. Kovo 16 dieną buvo paskelbtas karantinas, nuo tada startavo ir mano įrašų ciklas, skirtas šiam įvykiui. Turiu minčių dienoraštį baigti balandžio 16 dieną. Karantininis mėnuo…

Karantinas #24 diena: nuotaikos, darbo aplinka, trumpa kelionė

Tetes ir dukros išvyka 🙂

Bendra situacija. 912 sergančiųjų ir 15 mirčių. Karantinas pratęsiamas iki balandžio 27 dienos. Nežinau ar turėtų ką nors stebinti toks sprendimas. Viešose vietose bus privaloma dėvėti apsaugines kaukes. Artėja Velykos, todėl ruošiamasi didesniam gyventojų judėjimui, tam reikalui bus ribojamas judėjimas visoje Lietuvoje. Ką čia ir be pridursi. Gal ir skamba baugiai toks judėjimo ribojimas, nors mums asmeniškai jis nieko nekeičia, nes karantino metu tikrai nežadame išvažiuoti iš savo namų ar sulaukti svečių.

Nuotaikų kaita. Dienos kaip karuselės. Vieną kartą tu jautiesi žvalus: visą dieną ką nors darai, bendrauji, vyksti su vaikais pasivaikščioti, apsitvarkai. Kita diena panaši į juodą dėmę: nieko nesinori, esi apatiškas, pyksti dėl menkniekių, nekyla rankos pasidarbuoti, ieškai progos pabūti vienas. Ne karantino metu tokių dalykų būna, bet dažniausiai nuotaika būna gera, juodi periodai kartojasi retai. Tuo tarpu per karantiną tokie nuotaikų svyravimai – dienos reikalas.

Darbo aplinkos pokyčiai. Rytais keliauju į šalia esančią mokyklą. Ten darbuojuosi IT specialistu, nors dabar to darbo, apart elektroninio dienyno ir prisijungimo prie jo kodų tvarkymo, kaip ir nėra, bet nuotolinėms pamokoms vesti tai puiki vieta. Keletas mokyklos darbuotojų dirba lauke, tvarko aplinką, todėl nėra praktiškai jokio kontakto. Sutarėm su Neringa, kad taip bus patogiau, tiek vaikams, tiek man pačiam. Atsikėlę mažieji gali laisvai ateiti į kambarį pažiūrėti savo filmukus. Neringai nereikia bėgti ir juos grūsti lauk. Man pačiam nereikia jaudintis, kad kas užstaugs už nugaros, ar čiups už kompiuterinės pelės. Taip kad šiuo metu turiu prabangą darbuotis mokykloje praktiškai vienas pats.

Trumpas apsilankymas Varniuose. Neringa šiandien vakare norėjo pabendrauti su savo draugėmis. Mes su Kotryna pažaidėme su smėliu ir sušokę į mašiną nuvykome iki Varnių (Mykolas tuo tarpu pasiliko žaisti kieme). Tik nuvažiavus prisiminiau, kad nelabai leidžiama būti žaidimų aikštelėse, tą priminė ant aikštelėje esančių įrengimų ištiestos STOP juostos. Bet nenusiminėme, pasivaikščiojome po Varnių centrinę aikštę, apžiūrėjome didžiulį margutį, pasišildėme prieš saulę atsisėdę ant suoliuko ir vėl pasukome namų link. Nors trumpam pakeitėm namų aplinką.

Apie (ne)savo gyvenimą…

Nuotrauka/Photo by John Mark Jennings on Unsplash

Mes dažnai gyvename taip, kaip nenorime gyventi. Aplinka, žmonės, santykiai, įsipareigojimai, visai tai riboja mūsų tikrąjį gyvenimą. Ir tai suprantama, nes esame už kažką atsakingi, nuo mūsų priklauso vienokia ar kitokia gyvenimo aplinkybė: vaikai, sergantys artimieji, būsto paskola, antros pusės lūkesčiai, gendanti mašina ir t.t.

Gyvenimo aplinkybės tampa tuo barjeru, kuris sustabdo nuo savo gyvenimo pasirinkimo. Liekame prie to, kam esame įsipareigoję ir gyvename taip, kaip “reikia“. Darbas tampa našta, bet bijodamas rizikuoti šeimos finansiniu stabilumu naštą tempi toliau. Nori atsikratyti 10 kg svorio, bet grįžus iš darbo galvoji tik apie poilsį ir nukeli apsilankymą sporto klube kitai savaitei. Tikiesi mesti rūkyti, bet tos porą minučių relaksacijos po darbo, traukiant cigaretę, nustumia mintis apie metimą. Mes susitaikome su tokiu gyvenimu ir tomis prakeiktomis aplinkybėmis.

Gyveni su ta mintimi, jog gali padaryti kažką daugiau nei darai dabar. Tu norėtum pradėti fotografuoti, rašyti tinklaraštį, kurti video blogą, vesti mokymus, parašyti knygą, pakeliauti po Islandiją, Norvegiją ir Naująją Zelandiją – dirbti tai kas tau patinka ir kartu užsidirbti iš tau patinkančios veiklos. Tačiau gyvenimo aplinkybės diktuoja savo ir mes joms nusilenkiame.

Vakare tu ruošiesi miegoti ir galvoje keiki dienos įvykius: sugedo mašina, sąskaitoje liko tik būtiniausioms išlaidoms, darbe vis neprisiverti parašyti ataskaitos ir taip delsi jau antra savaitė, vakare, eilinį kartą norėdamas valgyti, sukerti tris bandeles ir puse pieniško šokolado plytelės. Nutari, kad rytoj turi viskas keistis: ieškosies papildomo pajamų šaltinio, kuris leistų įsigyti geresnį automobilį, pasidarysi visus pastumtus į šoną darbus, pagaliau pradėsi sportuoti ir atsisakysi saldumynų. Užmerki akis… Nuskamba žadintuvas!

Niekas nepasikeičia…