Rašymo abejonės

Nuotrauka/Photo by Leah Kelley from Pexels

Labai daug persipynusių minčių ir niekaip nerandu tos vienos, nuo kurios galėčiau pradėti rašyti…

Jei anksčiau pavykdavo tiesiog atsisėsti ir viską išlieti, tai dabar viskas tapo kur kas sunkiau. Paskaitinėjęs savo „Karantino dienoraštį“ kraipau galvą. Iš kur tiek kantrybės rašyti kiekvieną dieną? Tuometinė karantininė situacija buvo visiškai nauja patirtis, nauji šiurpuliukai, kurie manau leido susikoncentruoti ir pasiekti užsibrėžto tikslo (rašyti kiekvieną dieną). Vėliau viskas stojo į savo vietas, pripratome prie esamo gyvenimo ritmo. Nebeliko iššūkio rašyti.

Nepatirtis. Leisdavau sau rašyti tiesiai šviesiai, be jokių užuolankų. Nestabdžiau savęs didelėmis abejonėmis. Kildavo mintis aprašyti matomą problemą, taip ir padarydavau. Laikui bėgant, tas pačias problemas pradėjau matyti iš kitos perspektyvos. Daug ką davė mokyklos vadovo darbas, tėvo vaidmuo ir kitos neoficialios pareigos. Todėl rašyti užsidėjus tik mokytojo „akinius“ nebegalėjau. Situacijas pradėjau vertinti nevienareikšmiškai suprasdamas, kad visada yra kitas požiūris. Ir ši sukaupta patirtis savotiškai tapo nuolatiniu savęs stabdymu dėstant mintis.

Pasikeitęs internetinio tinklaraščio supratimas. Daugelis pripratome prie „antraštinio“ skaitymo. Ilgi tekstai tapo neįdomūs, nes jiems perskaityti reikia protinių pastangų. O mes tapome pavargę nuo nuolatinio skubėjome, didelio informacijos srauto. Dažniau norime pailsėti ir neapsikrauti skaitant.

Facebook‘as. Internetinių dienoraščių autoriai nutūpė socialiniuose tinkluose. Ten viskas dinamiškiau, greičiau, didesnės galimybės pasiekti platesnę auditoriją. Nors išliekamos vertės mažai. Facebook‘e niekas „neskrolina“ į apačią ir neieško senų įrašų. Viskas esamuoju laiku, jokio žvalgymosi atgal, informacija čia ir dabar.

Viso to rezultatas – abejonės rašyti/nerašyti, skaitys/nekaitys, verta/neverta…

Net ir dabar skaitau savo tekstą, taisau ir abejoju, ar verta apie tai kalbėti, kam tai bus įdomus? Gal čia ir yra ta didžioji problema. Įdomu turi būti ne kažkam, o visų pirma man pačiam. Rašyti turiu ne dėl kažko, o dėl savęs.

Karantinas #29 diena: antra Velykų diena, darbas, dienoraštis

Neringos padarytas Velykinis tinginys, jau kokio skanumo! 🙂

Bendra situacija. 1062 sergantieji, 24 mirtys, 101 pasveikęs. Baigėsi karantininės Velykos. Kartu baigėsi labai aptarinėjimas sprendimas reguliuoti įvažiavimą į miestus. Per 10 tūkstančių piliečių teko nukabinus nosį apsisukti ir grįžti atgalios. Nepavyko įgyvendinti velykinių apsipirkimų, pavalgymų (įdomu kur, kai visos kavinės uždarytos) ar mašinų nusiplovimų.

Antra Velykų diena. Pirmadienis pasitiko kas pusvalandį besikaitaliojančiu oru. Saulė, vėjas, lietus, sniegas vieni kitus keitė n kartų. Normalios progos išeiti į lauką taip ir nesulaukėme. Kotryna nuo 7 valandos ryto pradėjo savo dieną, todėl 12 valandą jau buvo sunku su ja susikalbėti, viskas buvo blogai, niekas nepatiko. Po pietų miego nuotaikos pasitaisė. Taip praktiškai ir prasėdėjome visą dieną namuose.

Nerimas dėl darbų. Su nerimu ir mes laukiame kaip čia viskas susiklostys su šiais mokslo metais. Neringai liko savaitė atostogų, o po to vėl neaišku kaip bus su darbais. Galvojame dėl vaikų, nes man vienu momentu dirbti ir būti su vaikais nėra jokių šansų. Nuotolinis mokymas reikalauja koncentracijos ir ramios aplinkos, nors gal kas nors sugeba vesti online pamokas (tiesioginės transliacijos būdu) ir tuo tarpu prižiūrėti savo mažamečius vaikus. Mano atveju to padaryti neišeina. Kol kas gyvename kaip yra. Ateis x diena, kuri reikalaus tuo metu reikalingų sprendimų, tada juos ir priimsime.

Apie dienoraštį. Dienoraščio rašymas tapo rutinos dalis. Tačiau jaučiu, kad turinys vis dažniau susiduria su iššūkiais. Anksčiau kiekvienas naujas dalykas kėlė susidomėjimą ir norą jį aprašyti, nes tai buvo neįprasta ir iki tol nepatirta. Išvažiavimas į Telšius prilygo žygdarbiui. Žmonių eilė prie parduotuvės, apsauginių kaukių paieška, greitas apsipirkimas skatino smalsumą. Nuotolinio mokymo organizavimas, pagalba kolegoms kėlė norą mokytis ir tobulėti. Dabar visa tai tapo gyvenimo normomis, su kuriomis susitaikėme. Kovo 16 dieną buvo paskelbtas karantinas, nuo tada startavo ir mano įrašų ciklas, skirtas šiam įvykiui. Turiu minčių dienoraštį baigti balandžio 16 dieną. Karantininis mėnuo…