Karantinas #28 diena: ankstyvos Velykos, išvyka, gandrų kovos

Kaimiškas stilius 🙂

Bendra situacija. 1053 sergantieji, 23 mirtys, 97 pasveikę. Spaudoje dabar ypatingai didelė mišrainė. Prisiminus 10-15 karantino dienas, informacijos srautas buvo ganėtinai vienodas. Dominavo 2-3 pagrindinės žinios apie kurias sukosi likusios naujienos. Dabar temų spektras dar platesnis, nuo apsikrėtimo atvejų iki žinomų žmonių gyvenimą karantino metu ir dažnai visai tai talpinama į top 10 naujienų. Iš kitos pusės, gal ir gera tendencija, žmonės mažiau galvos tik apie karantiną.

Ankstyva Velykų pradžia. Kotryna jau 7.15 vertė visus iš lovų. Turėjo pasiteisinimą – Velykos! Brolį, ir tą vargšą, 8 valandą mažoji krapštė lauk. Juokingiausia buvo tada, kai susėdome prie stalo ir bandėme susiskambinti video skambučiais su artimaisiais. Spėkite ar pavyko? Visi dar tik kilo iš lovų, o mes jau buvome įpusėję pusryčiauti. Mykolas tapo kiaušinių daužymo čempionu. Tėčiui teko gėdingai pripažinti pralaimėjimą, mamai šansų taip pat neliko. Vėliau vaikai sulaukė staigmenos, buvo atėjęs Velykų zuikis ir kieme paliko siurprizą. Mykolas su Kotrynas rado paliktus krepšelius į kuriuos krovė rastus, po visą kiemą išmėtytus, šokoladinius kiaušinius. Vakare vaikai dar turėjo kiaušinių ridenimo čempionatą, bet Kotrynai labiau norėjosi kiaušinius daužyti ir valgyti nei ridenti.

Sunku nieko neveikti. Tokios dienos atrodytų turėtų būti pačios laukiamiausios, nes nereikia niekur skubėti, nieko dirbti. Bet mes jau nebemokame taip gyventi, gulėti ir nieko neveikti. Visų pirma, vaikai neleidžia tokioms dienoms atsirasti. Visų antra, darbas ir papildomos veiklos (rašymas, projektai ir t.t.) atima savo dalį laiko. Su Neringa šiandien kalbėjome, kad tokios laisvos dienos mums jau tampa per sunkios. Gal todėl, po mažosios pietų miego suplanavome važiuoti į mišką. Neringai skaudėjo galvą, Kotryna atsikėlė ne ant tos kojos po pietų, o ir Mykolui reikėjo pailsėti nuo planšetės.

Išvyka. Įsimetėme atsigerti, kaukes (dėl viso ko pikto) ir pasukome Jomantų tako link. Nors takas nebėra prižiūrimas, ir girdėjau rekomandacijų ten nesilankyti, bet jei mums tinka paprastas miško keliukas, tai Jomantu takas, kad ir kokios būklės bebūtų, tikrai tiks. Neapsirikome. Stovėjimo aikštelėje sutikome dvi mašinas, nors viso pasivaikščiojimo metu nematėme žmonių (išskyrus jaunuolių porelę, kuri praėjo pro mus gerokai atokiau). Pasivaikščiojimo pradžioje mažoji vis dar buvo pikta, bijojo skruzdėlių, todėl teko neštis ant rankų. Vėliau karalaitės nuotaika praskaidrėjo, jau pati žingsniavo, lipo į namuką, gaudė brolį. Neringai atleido galvą, tuo pačiu ir nuotaika pagerėjo. Žodžiu, labai naudingas išvažiavimas visai šeimynai.

Gandrų kova. Grįžę pasikepėme lauke ant ugnies vištienos. Tuo tarpu teko stebėti gandrų kovą. Vaizdas tikrai rimtas. 4 gandrai aiškinosi santykius dėl kitoje gatvės pusėje ant elektros stulpo esančio lizdo. Tai, kad jie kapojosi dar nieko, bet šalia tęsiasi elektros laidai. Porą kartų jau buvau pasiruošęs bėgti žiūrėti ar nenukrito koks vienas iš jų. Pirmą kartą tenka stebėti tokią dramatišką paukščių kovą.

Karantinas #24 diena: nuotaikos, darbo aplinka, trumpa kelionė

Tetes ir dukros išvyka 🙂

Bendra situacija. 912 sergančiųjų ir 15 mirčių. Karantinas pratęsiamas iki balandžio 27 dienos. Nežinau ar turėtų ką nors stebinti toks sprendimas. Viešose vietose bus privaloma dėvėti apsaugines kaukes. Artėja Velykos, todėl ruošiamasi didesniam gyventojų judėjimui, tam reikalui bus ribojamas judėjimas visoje Lietuvoje. Ką čia ir be pridursi. Gal ir skamba baugiai toks judėjimo ribojimas, nors mums asmeniškai jis nieko nekeičia, nes karantino metu tikrai nežadame išvažiuoti iš savo namų ar sulaukti svečių.

Nuotaikų kaita. Dienos kaip karuselės. Vieną kartą tu jautiesi žvalus: visą dieną ką nors darai, bendrauji, vyksti su vaikais pasivaikščioti, apsitvarkai. Kita diena panaši į juodą dėmę: nieko nesinori, esi apatiškas, pyksti dėl menkniekių, nekyla rankos pasidarbuoti, ieškai progos pabūti vienas. Ne karantino metu tokių dalykų būna, bet dažniausiai nuotaika būna gera, juodi periodai kartojasi retai. Tuo tarpu per karantiną tokie nuotaikų svyravimai – dienos reikalas.

Darbo aplinkos pokyčiai. Rytais keliauju į šalia esančią mokyklą. Ten darbuojuosi IT specialistu, nors dabar to darbo, apart elektroninio dienyno ir prisijungimo prie jo kodų tvarkymo, kaip ir nėra, bet nuotolinėms pamokoms vesti tai puiki vieta. Keletas mokyklos darbuotojų dirba lauke, tvarko aplinką, todėl nėra praktiškai jokio kontakto. Sutarėm su Neringa, kad taip bus patogiau, tiek vaikams, tiek man pačiam. Atsikėlę mažieji gali laisvai ateiti į kambarį pažiūrėti savo filmukus. Neringai nereikia bėgti ir juos grūsti lauk. Man pačiam nereikia jaudintis, kad kas užstaugs už nugaros, ar čiups už kompiuterinės pelės. Taip kad šiuo metu turiu prabangą darbuotis mokykloje praktiškai vienas pats.

Trumpas apsilankymas Varniuose. Neringa šiandien vakare norėjo pabendrauti su savo draugėmis. Mes su Kotryna pažaidėme su smėliu ir sušokę į mašiną nuvykome iki Varnių (Mykolas tuo tarpu pasiliko žaisti kieme). Tik nuvažiavus prisiminiau, kad nelabai leidžiama būti žaidimų aikštelėse, tą priminė ant aikštelėje esančių įrengimų ištiestos STOP juostos. Bet nenusiminėme, pasivaikščiojome po Varnių centrinę aikštę, apžiūrėjome didžiulį margutį, pasišildėme prieš saulę atsisėdę ant suoliuko ir vėl pasukome namų link. Nors trumpam pakeitėm namų aplinką.

Karantinas #7 diena: šansas valdžiai, Lūkstas, I savaitė

Bendra situacija. 25, 34, 41, 51, 83, 129… Skaičiai nuo antros karantino dienos iki šiandien… Ar dar reikia kažkokių įrodymų apie situacijos prastėjimą?

Niekur nedingsime nuo nerimo ir įtampų visuomenėje. Viskas pasimatys: kokia ta mūsų valdžia, koks medicinos lygis, kiekvieno asmeninės atsakomybės laipsnis ir t.t. Aš noriu tikėti tais žmonėmis, kurie dabar yra valdžioje ir yra atsakingi už visą Lietuvos valstybę. Taip, klausimų paprastiems piliečiams kyla daug: kodėl nepasirūpinta laiku atvykstančiais reagentais, kodėl ligoninės taip silpnai aprūpintos apsaugos priemonėmis, kodėl tyrimų, palyginus su Latvija, daroma taip mažai? Bet darbas ekstremaliose situacijose yra nežmoniškai sunkus. Reikia milžiniškos valios pakelti tą atsakomybę, kurią tenka nešti. Todėl aš noriu duoti šansą mūsų valdžiai.

Išvyka prie Lūksto. Šiandien galvojome ką tokio prasmingo nuveikus sekmadienį. Nors oras pasitaikė ne pats šilčiausias, bet saulė tiesiog vertė eiti į lauką. Sugalvojome aplankyti vasarą mūsų vaikams labai patinkančią vietą – Lūksto ežero poilsiavietę. Norėjosi, jog vaikai pakvėpuotų grynu oru, pabūtų gamtoje. Tikėjomės nieko nesutikti. Pavyko. Kol mes vaikščiojome paežere, matėme tik vieną automobilį ir tolokai vaikščiojančius du žmonės. Grįžę, mašinoje, vaikai atsigėrė šiltos arbatos, užkando sausainių ir sukome namų link. Kaip ir reikėjo tikėtis mūsų mažoji neatlaikė ir užsnūdo važiuojant.

Su Mykolu greitai nuvažiavome į Telšius pasiimti iš paštomato siuntinio. Specialiai stebėjau kaip žmonės pasiruošę lankytis parduotuvėse. Nemačiau nei vieno su pirštinėmis ir apsauginėmis kaukėmis….

Pirmos savaitės apibendrinimas. Pirmoji karantino savaitė baigėsi. Jau šiek tiek nusistojo dienos režimas. Maždaug jaučiame kada keliamės, kada ruošiamės valgyti, kada Kotrynos pietų miegas, kada vakare ruošiamės į lovą. Su Neringa bandome darbuotis. Rimčiau prisėdame per dukrelės pietų miegą, ryte dar po valandėlę pasikeisdami, kartais randame jėgų pasidarbuoti vėlai vakare. Tenka pripažinti, visą laiką praleisti namų aplinkoje yra tikras iššūkis. Pradžioje stebėjausi dėl nuovargio vakare. Iš kur jis gali atsirasti. Tačiau visą dieną būti su vaikais, galvoti jiems užsiėmimus, rasti laiko prisėsti prie darbų, nuolat bendrauti tiek su šeimos nariais, tiek online darbo reikalais – visa tai išvargina. O ir visas tas naujienų srautas (nuo kurio apsiriboti neįmanoma) duoda per smegenis. Greičiau atšiltų oras, lauke veiklos daugiau turės vaikai ir patiems bus maloniau pasėdėti pavėsinėje gurkšnojant kavą…

P.S. Nuotraukoje Lūksto ežero vaizdas.