Déjà vu COVID-19

(Nuotruka/pixabay.com)

Pavasarį pradėjau savo karantino dienoraštį. Visą mėnesį, diena po dienos rašiau apie tai, kaip gyvenome su šeima karantino laikotarpiu. Tuo metu buvo visiška nežinomybė. Lyg vaikai pirmą kartą dedantys žingsnius. Išvažiavimas apsipirkti buvo didelis iššūkis, ką jau kalbėti apie darbus ar kitas veiklas,

Prieš akis paskutinis karantino dienoraščio įrašas. Jį baigiau su statistika – 1091 sergančiųjų, 30 mirčių, 138 pasveikę bei sąrašu, ko mus išmokino karantinas.

Deja deja… Skaitau ir linguoju galvą. Mes labai greitai pamirštame pavojus ir savisaugos jausmą paslepiame giliai giliai. Galvojame, kad viskas kas blogiausia jau nutiko ir tikrai nepasikartos. Antroji viruso banga to yra labai geras pavyzdys.

Greitai užmiršome apsaugos priemones: kaukes, rankų plovimą, distancijos laikymąsi, masinių renginių lankymą. Atleidome vadales ir apsvaigome nuo laisvės.

Balandžio 15 dieną rašiau:

Karantinas daug ką pakeitė. Mes to dar nelabai suprantame, tačiau gyvensime kitaip (kalbu mažų mažiausiai apie mūsų valstybės gyventojus). Net ir klasikinio rankos paspaudimo samprata tapo kitokia. Kaip mokysime vaikus mokyklose? Kaip vyks studijos? Kaip vyks koncertai? Ir t.t. Virusas niekur nedings, bent jau kol nerasime vakcinos.

Karantinas turėjo daug ką pakeisti, bet tai turėjo būti tvaru ir pasilikti ilgam laikui. Tuo tarpu mes, pajautę laisvę nuo bauginančių skaičių, metėmės į viską kas papuolą: koncertai, teatrai, išvykos, pajūris, viešbučiai, šventės ir t.t. Užsidėjome karūnas, spjovėm į apsaugos priemones, apsipūtėme akis informacine migla apie kaukių neveiksnumą, apie per daug sureikšmintą virusą, patikėjome 5G konspiracininkais, antivakseriais, Trumpo mintimis apie apsaugą nuo viruso susileidžiant dezinfekcinio skysčio ir visu kitu marazmu.

Rezultatas – per parą (spalio 26 d.) virš 766 užsikrėtusių žmonių ir dvi mirtys. Raudonuoja Lietuvos žemėlapis nuo židinių, savivaldybės užsidaro lokaliems karantinams, skaičiai kyla, pereiname prie nuotolinio mokymo, gydytojai skambina varpais… Jums tai nieko neprimena?

Déjà vu…

Karantinas #31 diena: dienoraščio pabaiga

Dievo krėslo miške…

Bendra situacija. 1091 sergančiųjų, 30 mirčių, 138 pasveikę. Gaila, bet dienoraštį baigiu su informacija apie kylančius rodiklius.

Kodėl baigiu rašymą? Labai paprasta. Tai, kas pradžioje buvo nauja ir nepatirta, dabar tapo kasdienybe. Nebėra prasmės rašyti apie buitį, kuri karantino pradžioje keitėsi iš pagrindų. Kaip važiuosime apsipirkti? Kaip dirbsime iš namų? Kaip ilsėsimės? Kaip bendrausime su kitais? Kaip lavinsime vaikus? Ir dar daug kitų klausimų, kėlusių iššūkius kiekvieną dieną.

Dabar esame nusiraminę, nors gal tiksliau reikėtų sakyti, radę atsakymus į daugelį pradžioje karantino kamavusių klausimų. Per mėnesį supratome kaip turime elgtis, ką daryti, kaip daryti, su kuo daryti. Tai nereiškia, jog iššūkių nebebus. Jau dabar sukame galvą kaip reikės suderinti Neringos ir mano darbus, bet ateis laikas ir kažką sugalvosime.

Pasikeitimai. Karantinas daug ką pakeitė. Mes to dar nelabai nesuprantame, tačiau gyvensime kitaip (kalbu mažų mažiausiai apie mūsų valstybės gyventojus). Net ir klasikinio rankos paspaudimo samprata tapo kitokia. Kaip mokysime vaikus mokyklose? Kaip vyks studijos? Kaip vyks koncertai? Ir t.t. Virusas niekur nedings, bent jau kol nerasime vakcinos.

Ko mes išmokome karantino metu?

Apsipirkimas. Išmokome apsipirkti savaitėje vieną kartą ir nelakstyti dėl vieno produkto į parduotuvę.

Maistas. Gaminant maistą tapome išradingesni ir tuo pačiu paprastesni. Nėra ir nereikia, valgome ką turime dabar.

Valgymas. Valgome visi kartu drauge susėdę prie stalo. Nėra jokio lėkimo su lėkšte į kitą kambarį žiūrėti filmo.

Išvykos. Jei tik oras leidžia, važiuojame kur nors pasivaikščioti. Miškas tapo atradimu. Kad ir šiandien, grįždami iš Telšių, apsilankėme Dievo krėslo miške. Seniau tokių minčių nekildavo. Tikiuosi mūsų išvykos nedings ir laisvu laiku visada ieškosime kur galėtumėme nuvykti.

Santykiai. Buitis dar labiau suartino ir sustiprino mūsų su Neringa santykius. Atrodo, kad rutina turėtų veikti atvirkščiai. Bet kartu spręsti problemas ir kovoti su iššūkiais yra lengviau. Buvo ir labai sunkių dienų, tačiau vietoje noro pabūti vienam, mes buvome kartu, padėjome vienas kitam. Pradžioje karantino buvo noro pabūti atskirai, vėliau atėjo supratimas, kad esame šeima ir turime ekstremalioje situacijoje vienas kitą suprasti bei palaikyti.

Kasdieninis dienoraščio pildymas baigsis, bet tai nereiškia visišką mano tylą tinklaraštyje. Rašymas nedings, nes jis taip pat tapo rutinos dalimi…

Karantinas #30 diena: mokslo metai, oras, P. S.

Bendra situacija. 1070 sergančiųjų, 29 mirtys, 101 pasveikęs. Beveik visas mėnuo kaip esame karantine. Vis dar gyvename užsidarymo ir kuo mažesnio kontakto režimu. Verslas nori kaip nors atsigauti, todėl prasideda kalbos apie karantino švelninimą. Skandinavijos šalyse šis atšilimas vyksta greičiau. Danijoje norima jau ir mokymo įstaigas atidaryti. Pas mus dar tik svarstymai. Reikia suprasti, niekas taip greitai neleis darbuotis visiems. Bus pradedama nuo buitinių paslaugų ir remonto tiekėjų, ne maisto prekių parduotuvių ir t.t.

Mokslo metai. Mokslo metai bus trumpinami. Šią savaitę turime sulaukti švietimo, mokslo ir sporto ministro galutinio sprendimo. Sunku vertinti kiek tame yra gėrio, kiek blogio. Galiu būti per daug subjektyvus, nes atstovauju pedagogų pusę. Gal nuotolinis ir startavo sunkiai, bet mes (mokytojai, mokiniai, tėvai) jau įsivažiavome. Vedamos pamokos, vyksta nuolatinis bendravimas, mokiniai dirba, kuria, atsiskaito. Gal atsiskaitymai nėra klasikiniai ir daug kas bijo mokinių nusirašinėjimo, tačiau tai jau mentaliteto reikalas. Aš manau, kad mokytojas turi atlikti ne prižiūrėtojo vaidmenį. Tai priklauso nuo kiekvieno vaiko, jo tėvų ir bendro auklėjimo. Todėl mokslo metų trumpinimą susieti su nekokybišku nuotoliniu mokymu (o tai bandoma daryti) nereikėtų. Yra ir kitų argumentų už ir prieš, bet palaukime ministro žinios.

Oras. Oras pas mus bjauresnis už bjaurų. Niekas nepasikeitė nuo vakar. Tenka su vaikais būti namuose. Pasidžiaugėme viena šilta diena (praėjęs šeštadienis), o toliau pavasaris sako palaukit palaukit, nėra ko čia skubėti. Su Neringa kalbėjome, kad tik orai nors kažkiek pagerės, lėksim į mišką. Reikia relaksacijos.

P. S. Rytoj planuojamas paskutinis karantino dienoraščio įrašas. Priežastys tokio sprendimo iš dalies paminėtos vakarykščiame įraše. Kai ką papasakosiu rytoj.

Karantinas #25 diena: orai ir mes

Kokio tipo debesys matosi nuotraukoje? 🙂

Bendra situacija. 955 sergančiųjų ir 16 mirčių. Lietuvoje ta pati rutina: medikų vargai, karantino nepaisantys piliečiai, žmonės bandantys rasti naujos veiklos tarp keturių sienų. Vis dažniau kalbama apie ekonominius sunkumus. Visi laukia karantino reikalavimų atšaukimo ar bent jau palengvinimo. Tačiau mokslininkai pasakė, jei planuojame atleisti “vadeles“ – turėsime didelių problemų.

Nuviliantys velykiniai orai. Gaila dėl velykinių orų prognozių, vėjas ir lietus… O taip norėjosi susėsti su šeimyna pavėsinėje, pasikepti ko ant ugnies, paridenti kiaušinius. Nieko, atlaikysime ir orų permainas. Šeštadienį Kotrynos gimtadienis, todėl turime pabandyti sukurti šventišką nuotaiką mūsų ubartaitei.

Kartu. Kaip ir minėjau, kiekviena diena vis kitokia nuotaikų atžvilgiu. Porą dienų Neringai kiek sunkiau, prieš tai aš kelias dienas neradau vietos. Bet džiaugiuosi, kad kartu bandome vienas kitą palaikyti, pasikalbame, pabandome pajuokauti, jei reikia čiumpame ir vienas už kitą padarome tam tikrus darbus. Šiandien, nepaisant stiproko vėjo, vėl nuvykome į mišką. Neringai reikėjo prasiblaškyti ir svarbiausia, kad tokie pasivaikščiojimai tikrai leidžia atsigauti. Miškas sugeria dirglią nuotaiką. Grįžus į namus ramiau reaguojame į vaikų išdaigas ir neklausymus.

Karantinas #24 diena: nuotaikos, darbo aplinka, trumpa kelionė

Tetes ir dukros išvyka 🙂

Bendra situacija. 912 sergančiųjų ir 15 mirčių. Karantinas pratęsiamas iki balandžio 27 dienos. Nežinau ar turėtų ką nors stebinti toks sprendimas. Viešose vietose bus privaloma dėvėti apsaugines kaukes. Artėja Velykos, todėl ruošiamasi didesniam gyventojų judėjimui, tam reikalui bus ribojamas judėjimas visoje Lietuvoje. Ką čia ir be pridursi. Gal ir skamba baugiai toks judėjimo ribojimas, nors mums asmeniškai jis nieko nekeičia, nes karantino metu tikrai nežadame išvažiuoti iš savo namų ar sulaukti svečių.

Nuotaikų kaita. Dienos kaip karuselės. Vieną kartą tu jautiesi žvalus: visą dieną ką nors darai, bendrauji, vyksti su vaikais pasivaikščioti, apsitvarkai. Kita diena panaši į juodą dėmę: nieko nesinori, esi apatiškas, pyksti dėl menkniekių, nekyla rankos pasidarbuoti, ieškai progos pabūti vienas. Ne karantino metu tokių dalykų būna, bet dažniausiai nuotaika būna gera, juodi periodai kartojasi retai. Tuo tarpu per karantiną tokie nuotaikų svyravimai – dienos reikalas.

Darbo aplinkos pokyčiai. Rytais keliauju į šalia esančią mokyklą. Ten darbuojuosi IT specialistu, nors dabar to darbo, apart elektroninio dienyno ir prisijungimo prie jo kodų tvarkymo, kaip ir nėra, bet nuotolinėms pamokoms vesti tai puiki vieta. Keletas mokyklos darbuotojų dirba lauke, tvarko aplinką, todėl nėra praktiškai jokio kontakto. Sutarėm su Neringa, kad taip bus patogiau, tiek vaikams, tiek man pačiam. Atsikėlę mažieji gali laisvai ateiti į kambarį pažiūrėti savo filmukus. Neringai nereikia bėgti ir juos grūsti lauk. Man pačiam nereikia jaudintis, kad kas užstaugs už nugaros, ar čiups už kompiuterinės pelės. Taip kad šiuo metu turiu prabangą darbuotis mokykloje praktiškai vienas pats.

Trumpas apsilankymas Varniuose. Neringa šiandien vakare norėjo pabendrauti su savo draugėmis. Mes su Kotryna pažaidėme su smėliu ir sušokę į mašiną nuvykome iki Varnių (Mykolas tuo tarpu pasiliko žaisti kieme). Tik nuvažiavus prisiminiau, kad nelabai leidžiama būti žaidimų aikštelėse, tą priminė ant aikštelėje esančių įrengimų ištiestos STOP juostos. Bet nenusiminėme, pasivaikščiojome po Varnių centrinę aikštę, apžiūrėjome didžiulį margutį, pasišildėme prieš saulę atsisėdę ant suoliuko ir vėl pasukome namų link. Nors trumpam pakeitėm namų aplinką.