Karantinas #23 diena: miško gėris, nuotolinio mokymo reikalai

Du mūsų miškinukai 🙂

Bendra situacija. 880 sergančiųjų ir 15 mirčių. Pasak spaudos, Lietuva, tarp Baltijos šalių, geriausiai laikosi karantino. Ateityje mūsų ekonomikai toks faktas padės greičiau atsigauti. Tikėkimės, kad taip ir yra. Šiandien Neringa būdama Telšiuose atkreipė dėmesį, jog praktiškai visi parduotuvėje matyti žmonės dėvi apsaugines kaukes. Geras požymis, žmonės galvoja ir tai nuteikia optimistiškai.

Nesibaigia žinių srautas apie medikų darbą. Suprantu, žurnalistams reikia išpūsti istoriją, tačiau per daug akivaizdžių faktų apie blogus vadovų sprendimus. 135 sergantys medicinos darbuotojai. Toks skaičius kaip ir logiškas, nes susirgęs žmogus kreipiasi į medicinos įstaigą ir didžiausias pavojus užsikrėsti tenka medikams. Bet tas nepaneigs fakto, kad ligoninių valdymas daugeliu atveju yra klaikus.

Miško gėris. Nors temperatūra šiandien šoktelėjo pakankamai aukštai, bet vėjas išliko stiprus. Norėjosi pasaugoti vaikus, todėl pasirinkome išvyką į mišką. Šį kartą pasirinkome kitą mišku besitiesianti keliuką ir gerą valandėlę neskubėdami prasivaikščiojome. Šilta, vėjas neužpučia, linguojančių medžių garsas, paukščių čiulbėjimas ir mylimi žmogučiai šalia. Su Neringa tokiais momentais labai džiaugiamės gyvenantys kaimiškoje teritorijoje. Žiemos pabaigoje labai rimtai svarstėme galimybę keltis arčiau Telšių. Karantinas viską sustatė į savo vietas ir dabar esame užtikrinti, kad ir toliau gyvensime čia, Žarėnuose. Pasikalbame vaikščiodami apie visus įvykius, pasvarstome ką reikėtų nuveikti ateityje, ką darbuotis, kaip darbuotis ir t.t. Vaikai visada šalia, Kotryna patenkinta renka kankorėžius, Mykolas, užsilipęs ant išvirtusių medžių nudaužo nudžiuvusias šakas. Į namus grįžtame nusiraminę emociškai ir šiek tiek pavargę fiziškai.

Nuotolinio mokymo reikalai. Pirma savaitė buvo kažkas tokio. Už galvų stvėrėsi mokytojai, vaikai, jų tėvai. Visko daug, sistema neatidirbta, sunku rasti balansą tarp darbų. Dideli krūviai, stringantys dienynai. Chaoso buvo daug. Šią savaitę startavome jau su šiek tiek ramesnėmis nuotaikomis. Bandome tvarkytis, taisyti kur klydome, mažinti krūvius ir t.t. Tačiau reikia suprasti, kad dar tik įpusėja antra nuotolinio mokymo savaitė. Mokomės visi.

Karantinas #22 diena: darbo kambario poreikis, pamąstymai…

Savaitgalio atgarsiai…

Bendra situacija. 843 sergančiųjų ir 15 mirčių. Kiekvieną dieną vis iššauna nauja ligoninė su savo kartais nepaaiškinimais sprendimais. Ukmergės, Kauno, Klaipėdos, dabar atėjo metas Marijampolės ligoninei. Andriaus Tapino komentaras Facebooke:

Po paros budėjimo dirbusioms medikėms padarė testus, nuvežė į bendrabutį, persirengti neleido, kambarių ne visoms užteko, tai rizika užsikrėsti padidėjo, maisto jos negavo nuo ryto ir galimai gaus tik rytoj, prisiskambinti Marijampolės ligoninės administracijai ir gauti bent kažkokios informacijos nepavyksta. Artimieji šiuo metu tariasi, kaip atvežus maisto užmesti jį į trečią aukštą.

Manau, kad tokių įvykių bus ir ateityje, nes savivaldybės nepasiruošusios tam. Praėjo 22 karantino dienos, atrodo laikas būtų merams, administracijų direktoriams, atsakingiems žmonėms apsvarstyti visus juodžiausius scenarijus, pasiruošti jiems, sukoordinuoti veiksmus ir t.t. Deja deja…

Lietuvoje veikia karščiavimo klinikos. Teoriškai, jose viskas turėtų veikti labai gerai, tam skiriamos didelės lėšos (bent jau turėtų), koordinuoti darbą privalėtų geriausi medicinos profesionalai (bent jau turėtų), visas valdymas ir biurokratizmas veikia supaprastintu režimu (bent jau turėtų). Pasvajokite, Klaipėdoje visų pirma nerado vietos tokiai klinikai, paskui tapo nebeaišku kas už ką atsakingas (ar SAM, ar savivaldybė). Nebe problemų Naujosios Vilnios, Visagino ir kitos tokio tipo klinikos.

Darbo kambario poreikis. Jei lauke galima būti be striukės, tai jau tikrai lauktoji šiluma. Nors į lauką radome laiko išeiti tik po pietų. Neringai iki to laiko vienai teko kariauti su vaikais. Kadangi vedu video pamokas per zoom, nelabai galiu atsitraukti nuo kompiuterio. Uždaryti kambario duris ir tikėtis, jog 2 ir 6 metų vaikai puikiai supras, kas yra nuotolinis darbas, būtu naivu. Todėl Neringai sudėtingiausia yra išlaikyti juos nesibraižančius aplink mane. Kalbėjome, jog reikėtų pagalvoti apie vieno kambario sutvarkymą namo apačioje (šiuo metu ten mūsų sandėlys). Nors karantinas ir baigsis, bet ateityje bus situacijų, kada reikės ramiai pasidarbuoti atsitraukus nuo visų, todėl poreikis tokiai vietai namuose tikrai yra. Gal per vasarą, paplanavus lėšas, pavyks įgyvendinti šį projektuką.

Pamąstymai… Rašau ir galvoju, kokio velnio… Realiai diena po dienos tas pats. Kiekvieną dieną praktiškai tos pačios problemos, tos pačios veiklos, ta pati rutina… Nuovargis? Nuo ko? Nuo rutinos? Būna taip?

Yra tas pavargimas, tik bandome jį kažkaip maskuoti. Bandai sugalvoti naujų veiklų, tik kad tos motyvacijos vis mažiau ir mažiau…

Karantinas #16 diena: nuotolinis, miškas, sportas

Iš pasivaikščiojimo po mišką

Bendra situacija. 537 sergančiųjų ir 8 mirtys. Karantinas stiprėja. Į patruliavimą jau planuoja jungtis kariuomenė. Griežtinamos bausmės už karantino nesilaikymą (seniai reikėjo tokio sprendimo). Plačiai aptarinėjama medikų situacija Lietuvoje ir deja ji tikrai nėra gera. Prasideda ir politiniai žaidimai. Seimas lyg Pilypas iš kanapių pradeda rodyti savo galią, to rezultatas – nepritarta karantino metu didinti medikams algas (ar skirti priedus). Nors paimk juos ten visus ir nuvežk pagulėti kartu su sergančiaisiais šiuo virusu. Mūsų valstybės lyderiai…

Įsivažiuoja nuotolinis mokymas. Gal dar anksti kalbėti. Praėjo tik antra diena. Pasakysiu taip, kas planavo ir tikrai dirbo tas dvi mokinių atostogų savaites, tas dabar darbuojasi pakankamai ramiai. Elektroninį dienyną esame pastūmę į šoną, pildome jį dažniausiai vakare. Visas dėmesys skiriamas bendravimui uždarose Facebook grupėse. Keliam informaciją, užduotis, mokytojai daro tiesiogines transliacijas, bei zoom konferencijas. Dalyvavimas mokinių pakankamai neblogas. Bandome aiškintis jei mokinys nesudalyvavo, kokios priežastys (dažniausiai deja pramiegojimas), bet lankomumas dabar antrame plane. Nuolat kontaktuojame su kolegomis, dalinamės patirtimi, taisome vieni kitų klaidas, reaguojame į mokinių pastabas. Greitai tapsime Facebook asais. 🙂

Prasiblaškymas miške. Po pietų jau norėjosi išeiti iš namų. Akys ir smegenys buvo ištinę nuo kompiuterio. Vėl pasukome miško link. Pasirinkome pasivaikščioti miške pravažiuojamu keliuku, nenorėjome bastytis po patį mišką, Kotrynai sunku puškuoti per samanas, o ir erkių nelabai norisi parsinešti. Po to dar sumanėme grįžtant patikrinti kur veda vienas kelias, tai pasukome su mašina pro jį. Taip pusantros valandėlės pakvėpavome grynu oru ir pailsėjome nuo namų aplinkos.

Grįžimas prie bėgimo. Su Neringa pripažinome, kad tas nuolatinis buvimas namuose nelabai motyvuoja sportuoti, plius suprastėję orai. Jei pirmąją karantino savaitę su malonumu bėgiojome ir leidomės pasportuoti į namų sporto kampelį, tai antroje savaitėje jau noras ėmė mažėti. Trečią savaitę pradėjome be jokio ūpo. Tačiau šiandien sutarėme, jog privalome judėti ir vakare pasikeisdami prasibėgome. Neringa patikrino Žarėnų mokyklos stadiono būklę. Sakė buvo sunku bėgti, nes kojos pripratusios prie kieto paviršiaus, o bėgimo takas labiau smėlėtas. Aš nusprendžiau nesikankinti stadione ir pasirinkau tradicinį mūsų maršrutą po Žarėnus. Toks ratukas apie 1200 metrų, tai šiandien apsiribojau trimis.

Karantinas #14 diena: nuotolinio startas, ramus sekmadienis

Mykolas sako – teti teti žiūrėk! Šypsenėlė!

Bendra situacija. 460 sergantys ir 7-ios mirtys. Situacija tikrai sunki. Ligos židiniais tampa gydymo įstaigos. Tai reiškia, kad didžiausią tikimybę apsikrėsti turi medikai. Patys suprantame, šie žmonės yra kariai kovoje su pandemija. Jų rankose viskas. Taip, aprūpinimas svarbu, bet kas dėvės akinius ir respiratorių kai reikės rūpintis sergančiais? Klaipėdos ligoninėse stipriai plinta virusas, gali net pritrūkti palatų sergantiesiems.

Karantinas atsiliepia ir mūsų ekonomikai. Daugėja žmonių prašančių paramos. Nemažai sričių tikrai gali kuo puikiausiai taikyti darbą iš namų, tačiau mums labai svarbi gamyba, o joje viskas atliekama tiesioginiu darbu. Maisto gamybos ir tiekimo sritys, žodžiu… Jau dabar ekonomistai kalba, kad Lietuvai reikės nemažai laiko atsigauti.

Startuojam su nuotoliniu. Rytoj prasideda nuotolinis mokymas. Portalai pilni straipsnių šia tema. Elektroniniai dienynai jau nulūžę, tėvai stveriasi už galvų ir dėl technikos neturėjimo, ir dėl reikalavimų kokias programas reikia turėti norint, kad vaikas tiesiogiai bendrautų su mokytojais. Nuotolinio mokymo klausimais dabar pasisako visi kas netingi. Mokytojams webinarų pasiūla milžiniška, tik klausyk ir mokykis, bet rezultate nei mokytojai, nei mokiniai, nei jų tėvai nežino kas tas nuotolinis mokymas ir su kuo jis valgomas. Aplinkybės yra tokios kokios yra. Vaikai turi mokytis ir nuotolinis mokymas tokiomis aplinkybėmis lieka vienintelis būdas tą daryti.

Sekmadienis. Ramus ir neįpareigojantis sekmadienis su stipriu vėju ir sniegu už lango. Buvome namuose, tvarkinėjomės, žaidėme. Pagaliau radau laiko užbaigti gaminti suoliuką sporto salei. Susiplanavau savaitei mokinių veiklas. Stengiausi per daug neįnikti į kompiuterį ir darbus. Vakare su Neringa prisėdome pažiūrėti filmo ir tuo pačiu ramiai galėjau parašyti dienoraščio įrašą.

Ryt prasidės trečia karantino savaitė…

Karantinas #11 diena: bendra situacija ir pavasario ritualai

Pagaliau lauko sezonas prasideda…

Bendra situacija. Beveik 300 sergančiųjų. Stipriausiai nukentėjusi Ukmergė. Praktiškai nebėra kam gydyti žmonių nes visi gydytojai karantine. Eina kalbos apie pačio miesto uždarymą, bet dar tik kalbos. Tikėkimės… Sveikatos apsaugos ministerija padarė didelį feilą priverstinai norėjusi karantinuoti visus atvykusius, bet savivaldybės tam buvo nepasiruošusios ir dar ne faktas, kad jos iš vis galėtų tokiam dalykui pasiruošti. Tą pačia dieną ministras atšaukia savo įsakymą ir visus paleidžia. Kiek per trumpą laiką buvo ištaškyta išteklių, kiek sugaišinta žmonių. Neįvertinta, nepasitarta. Nejau SAM negalėjo normaliai su merais pasitarti, bent jau tų savivaldybių iš kurių daugiausiai parvykstančių žmonių.

Man įdomus parvykstančiųjų mąstymas. Grįžo pilietė, kuri savo gyvenamąją vietą deklaravo Anglijoje. Dabar ji visus šokdina, kad niekas nesuteikia jai vietos karantinuotis. Man kyla klausimas, o tai kurių velnių tau reikėjo grįžti tokiu metu? Juk tu puikiai žinojai situaciją, plius tu dabar oficialiai gyveni nebe Lietuvoje.

Pavasario ritualai. Rutina niekur bedingo. Bandome suktis tame pačiame rate. Tačiau kiekviena diena vis kitokia nuotaikų prasme. Gal bendras nuovargis duoda apie save žinoti. Gelbėja gerėjantis oras. Pagaliau vaikams pakabinome supynes, pritvirtinome čiuožyklą.

Mykolas zyzia sukonstruoti jam ginklų iš kompiuterinių žaidimų. Kas belieka tėvui, pajungi lakią fantaziją ir ūkiniame pastate meistrauji visokius kalavijus, kirvius, lankus ir t.t. Bet turiu daryti pagal duotą Mykolo brėžinį. Sakiau jam, kad nedarysiu nieko, kol jis neparodys ko nori. Sulaukiau. Atnešė nupieštą “kažką“ ir liepė daryti. Rytoj galėsiu parodyti mūsų kūrybingumo rezultatą.

Su Neringa išnešėme į pavėsinę stalą ir suolus, pajungėme radiją. Dabar liks misija – nutaikyti progą ramiai prisėsti pagurkšnoti kavos. Nors turiu blogą nuojautą, kad to padaryti bent jau artimiausiu metu gali ir nepavykti…