Karantinas #2 diena: sportas, darbas, sūnaus sveikata

Rytas nudžiugino saulės spinduliais, taip norisi kuo greičiau sulaukti šiltų dienų. Su Neringa sutarėme, kad būtinai reikės su vaikais išeiti į lauką pakvėpuoti grynu oru.

Bendra situacija Lietuvoje. Per šiandien dieną patvirtinti 7 atvejai. Iš viso turime 25 žmones užsikrėtusius koronavirusu. Pajudėjo reikalai su Lenkijos pasienyje užstrigusiais lietuviais. Eina žinios apie iš kitų valstybių negalinčius parvykti tautiečius. Ryte buvo kalbėta, kad Lietuvoje kažkaip sunkiai su viruso tyrimais. Trūko regentų, bet dabar jie jau gabenami. Nors tuo tarpu Latvijoje per dieną padaroma apie 500 tokių tyrimų. Kitas dalykas – plaučių ventiliacijos aparatai, jų gali trūkti, todėl vyksta papildomas šių prietaisų pirkimas, nors neaišku kada jie pasiektų Lietuvą.

Klausiausi vakar Jakilaičio laidos. Situacija su verslu tikrai sunkoka. Ypač kenčia turizmo sritis. Verslininkai stveriasi už galvų ir vyriausybės siūlomam verslo gelbėjimo planui nelabai pritaria. Laisvės TV startavo su specialia laida “Tiek žinių“, kurioje nuolat kvies kalbėti medicinos atstovus apie situaciją. Įdomu klausytis profesionalų, o jie prašo nusiraminti ir adekvačiai vertinti situaciją.

Sūnaus sveikata. Blogai tai, kad sūnui Mykolui prasidėjo kosulys. Neseniai gydėmės anginą, dabar vėl tenka sukti galvą ir imtis visų gydymo priemonių. Pasikonsultavome su gydytoja ką reikėtų daryti: inhaliavimas, kojų trynimas, tam tikrų vaistų vartojimas ir t.t. Šiuo laikotarpiu tas jo kosulys tikrai ne pačiu laiku. Visokios mintys lenda į galvą. Tikėsimės, kad tai ką darome padės jam.

Pasivaikščiojimas. Prieš pietus išėjau kartu su vaikais pasivaikščioti. Reikėjo pramankštinti kojas. Tuo labiau, bent valandėlei Neringa galėjo prisėsti prie savo darbų. Nors saulė buvo pradingusi ir sustiprėjo vėjas, bet apėjome aplink savo kaimelį. Praktiškai su niekuo nekontaktavome. Vaikai grįžo su raudonais žandais ir gera nuotaika, išalkę.

Mokyklos reikalai. Šiandien nuo 10 val. klausiausi webinaro, kuriame buvo kalbama apie nuotolinį ugdymą. Susirašinėjome su kolegomis, nors dar apie kažkokią sistemą savo mokykloje sunku kalbėti. Reikia išanalizuoti daug informacijos. Švietimo ministerija siunčia dokumentus ir jau nori, kad šios savaitės pabaigoje mokyklos būtų apsisprendusios kokiais būdais dirbs. Informacijos kiekis milžiniškas. Internetas plyšta nuo pagalbininkų. Rytoj turėsime virtualų darbo grupės susitikimą. Žiūrėsime ką pavyks nuspręsti. Savo nuotolinio ugdymo matymą parašysiu rytoj vakare, kada turėsime bendrą mokyklos sprendimą. Negaliu užbėgti įvykiams už akių.

Sportas. Su Neringa (pasikeisdami) bandome pabėgioti vakarais. Šiandieninis bėgimas buvo superinis. Lilas ir Innomine gerai prapūtė galvą bėgimo metu. Namo apačioje turiu pasidaręs nedidelį sporto kampelį. Štangos spaudimo suolelis, virš 90 kg. svoriai, keletas hantelių, presui skirtas treniruoklis, nedidelis minimo treniruoklis. Žodžiu minimalistinis, bet efektyvus. Esant progai kada aprodysiu savo “rūsį“, karantinas planuojamas ilgas…

P.S. Nuotraukoje matote brolio ir sesers žaidimus. Gerai, kai tokia kūrybiška mama šalia 🙂

Po klasės valandėlės…

Nuotrauka/pixabay.com

Pažymiai, moralai, praleistų pamokų pateisinimai, visiškai šuniui ant uodegos nuėjusi pamoka, atsiskaitomieji darbai ir dar daug daug kito rutininio gyvenimo mokykloje…

Kartais žiūri pro langą ir galvoji, kokį velnia aš čia darau. Na kam man toks psichologinis krūvis, kam man spręsti svetimų vaikų problemas, klausytis jų išgyvenimų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tokie nesvarbūs, domėtis jų pomėgiais, jų baimėmis, siekiais…

Sėdime klasėje aplink bendrą stalą. Dalinamės dovanėlėmis. Vienas jų nuostabiai dainuoja ir vaidina, kitas beveik profesionaliai žaidžia futbolą, kitas užsiima penkiakove, dar kitam patinka mokytis tiksliųjų dalykų ir kartu piešti, kitas puikus organizatorius. Vieniems sekasi viskas, kitiems reikia begalės pastangų, tretiems nelabai rūpi mokyklos reikalai ir galvoja, kad yra jau pakankamai subrendę…

Bet jie visi tokie nuostabūs ir unikalūs, kartais linksmi, kartais nusiminę, skubantys gyventi ir džiaugtis…

Esu dėkingas savo profesijai už galimybę pažinti šiuos jaunus žmogučius. Jie mūsų ateitis ir aš galiu prisidėti prie šios ateities kūrimo…

Su artėjančiomis šventėmis…

Kaip žurnalistai pučia burbulus

burbble

(Nuotrauka/altcointoday.com)

Perskaičiau vieną kartą, perskaičiau antrą ir niekaip negaliu atsistebėti kaip galima iš visiško niekniekio padaryti totalią nesąmonę, kaip galima sudirbti mokyklą, jos įvaizdį, ir joje dirbančius pedagogus.

Visų pirma pradėkime nuo skelbimo:

“Mokyklos bendruomenė skelbia paramos akciją “Dovanoju mokyklai tautinį kostiumą“ ir prašo visus, galinčius savanoriškai prisidėti prie šios akcijos, aukoti pervedant į mokyklos paramos sąskaitą…“

 

Vienam tėveliui šis mokyklos prašymas nelabai patiko. O jei jau nepatiko, vadinasi galima apdrabstyti mokyklą ir geriausias pasirinkimas –  Delfio titulinis.

Tačiau tokia informacija tėčio reakcijos nepakeitė. Pašnekovo teigimu, prioritetas progimnazijoje turi būti skiriamas mokymui – kai kuriose klasėse nėra nė projektorių, o ne šokantiems ir dainuojantiems.

Perskaitykite ir dar, ir dar, ir dar. Niekas nestebina? Įsivaizduojate, kai kuriose klasėse nėra projektoriaus! Kaip tai įmanoma! Akmens amžius! Kam ta kultūra! Kam tie šokiai! Mums reikia PROJEKTORIAUS! Mes tiek atbukome, kad tėvams svarbiau vaikui įgrūsti į rankas technologinį prietaisą nei nusivesti į teatrą ar koncentrą?

Vaikai gali šokti, dainuoti, lavinti savo kūrybinius gebėjimus, atskleisti savo talentus, išvažiuoti į Dainų šventę, kuri yra tam tikras Lietuvos tautiškumo simbolis. Tas pats šokis – tai juk sportas.  Bet ne, gerbiamam tėvui reikalingas projektorius ir viskas.

„Už ką mes mokesčius mokame? Ne mūsų pareiga mokyklą dažyti, remontuoti ar inventorių pirkti. Lai išmoksta teisingai planuoti biudžetą. Kodėl kitus būrelius lankantys neprašo, pavyzdžiui, futbolo ar krepšinio aprangos? Juk atrodytų geriau varžybų metu, reprezentuotų mokyklą. Deja, viską tenka savo lėšomis pirkti, be mokyklos ar kitų tėvelių pagalbos“, – pozicija dalijosi Audrius.

Taip Audriau, tai nėra tėvų pareiga ir tą puikiai suprantu būdamas tiek mokyklos vadovu, tiek tėvu. Bet tik ne tau Andriau aiškinti apie mokėjimą planuoti biudžetą. Visų pirma, norint ką nors planuoti, reikia turėti ką planuoti. Nemaža dalis mokyklų turi tokius biudžetus, kurių užtenka tik patiems reikalingiausiams poreikiams. Kai pamatai savo biudžetą, kuris atitinka tą, kuris buvo prieš 10 metų, tenka atsisakyti puse to, ką buvau suplanavęs su bendruomene. Tenka tik mintyse pasvajoti apie tautinį kostiumą už 500 eu., 3D spausdintuvą už 1000 eu., atitinkančią standartus vaikų čiuožynę darželiui už 600 eu., interaktyvią lenta už 2000 eu. ir t.t. Galėčiau vardinti ir vardinti. Kiekvienas tėvas norėtų, kad tokios priemonės būtų jų vaikų ugdymo įstaigose, bet deja realybė kitokia.

Kame čia yra blogis, jei mokykla prašo GALINČIUS, SAVANORIŠKAI prisidėti? Yra žmonių, kurie turi ir gali. Yra, kurie neturi ir negali. Galiu paremti mokyklą, taip ir padarysiu, negaliu – vadinasi neparemsiu. Mokykla gaus lėšų iš rėmėjo – džiaugsis ir dėkos, negaus – bus kaip buvę.

Šioje istorijoje reikėtų “paploti“ žurnalistei Rūtai Pukenei. Šaunuolė! Taip gerai papijarinai politikus! Tiesiog super! Iš nereikšmingo tėvo skundo padarei istoriją, kuri kabo portalo “fasade“ su beveik 500 piktų komentarų (spėju jų bus dvigubai daugiau).

P.S. Tekstą galima rasti ir mano facebook paskiroje.

Mokyklos vadovo darbas

foto_vadovas

(Nuotrauka/Unsplash.com)

Koks buvo vadovo darbo įsivaizdavimas?

Būdamas mokytoju visiškai kitaip įsivaizdavau vadovo darbą. Jis man atrodė įdomus, įpareigojantis, svarbus, keliantis iššūkius. Vadovas buvo kažkas tokio galingo, kas tau gali padėti, tave motyvuoti arba atvirkščiai. Tikėjau vadovo lyderiavimu visose srityse. Mano akimis, vadovas turėjo suprasti kiekvieną mokytoją, jo svarbą ir reikalingumą, žinoti jo stipriąsias puses, nuolat motyvuoti, siūlyti veiklas, organizuoti efektyvius susirinkimus, aprūpinti visomis darbo priemonės, gerbti, mylėti, užjausti, sutikti ir dar daug daug visko.

Kada ėmė keistis supratimas apie vadovo darbą?

Prabėgus tam tikram laikui ir mokykloje vis dažniau dirbant darbą, kuris reikalauja vadybinių gebėjimų (strateginio plano kūrimas, vadovavimas mokyklos tarybai ir metodinei tarybai), romantizmu dvelkiantis vadovo pareigų įsivaizdavimas ėmė keistis.

Realiam supratimui labai daug davė artimas kontaktas su buvusiu mano vadovu. Teko garbės su juo du metus studijuoti ISM švietimo lyderystės magistrantūros studijose ir tik dabar suprantu, koks man svarbus buvo bendravimas su juo. Po šių studijų, mokykloje užėmiau tarpinį vaidmenį tarp mokytojų ir administracijos, nes gautos žinios ir gebėjimai puikiai leido suprasti, jog yra daug objektyvių veiksnių, nulemiančių vienokią ar kitokią vadovo poziciją. To dažnai mokytojai nepastebi, o kartais nenori pastebėti.

Tai kokia ta vadovo darbo realybė?

Pačiam tapus vadovu, buvęs įsivaizdavimas, lyg miražas, dingo. Atėjo supratimas, kad vadovo darbas nėra jau toks saldus ir mielas. Sakyčiau atvirkščiai, jis sudėtingas, neromantiškas, reikalaujantis milžiniškos atsakomybės ir kantrybės bendraujant su žmonėmis. Jei būdamas mokytoju atsakomybę nešiau už dalyką ir auklėjamąją klasę ir man to pakako, tapus vadovu teko priprasti prie minties, kad atsakomybę nešu už visą mokyklos bendruomenę.

Švietimo sistemos dalyvių keliami reikalavimai vadovui labai skirtingi. Todėl nori to vadovas ar ne, bet jam tenka spręsti dilemą: esu vadovas administratorius besirūpinantis švara, tvarka, ramia aplinka, tvarkingais dokumentais ir tvarkomis, ar vadovas lyderis siekiantis suburti organizacijos bendruomenę, siekiantis naujovių, priimantis netradicinius sprendimus, pirmoje vietoje besirūpinantis organizacijos žmonėmis.

O gal šie vaidmenys gali būti tapatūs? Kaip pasakytų buvusi „svarbi“ švietimo ministerijos persona – baikit, nemanau. Mokyklos vadovo darbdaviui, šiuo atveju savivaldybei, svarbiausia tvarkingi dokumentai, laiku pateikiamos ataskaitos, galiojančios tvarkos, greitai perduodama informacija, kuo retesni raštai su prašymais skirti lėšų. Turbūt, ne be reikalo Švietimo problemos analizėje „Mokyklų vadovai vadovauja ar lyderiauja?“ vienoje iš esminių išvadų teigiama, kad „Svarbiausi trukdžiai mokyklos vadovo lyderystei atsiskleisti yra „popierizmas“, informacijos srauto gausa, neribota ir paviršutiniškai reglamentuota vadovo atsakomybė, švietimo priežiūros darbuotojų biurokratinio aparato didėjimas“.

Tikiu, dalis vadovų renkasi administratoriaus vaidmenį. Jis lengvesnis, suprantamesnis, labiau apibrėžtas, aiškesnis. Toks vaidmuo leidžia ramiau dirbti, nes viskas sukasi apie popierizmą. Laiku nusiuntei ataskaitą, išsėdėjai beverčiame susirinkime, sukūrei tvarką, užvizavai sąskaitą – gali ramiai gyventi. Ir aš puikiai dabar suprantu (ir pateisinu) tuos vadovus, kurie pasirenka šį kelią. Ne kiekvienas norime ambicingo vadovavimo kelio, nė kiekvienas galime perlipti per save ir drąsiai kovoti su biurokratizmu, daugelis turime šeimas dėl kurių nenorime rizikuoti netekti pareigų, o kartu ir finansinio pagrindo. Kur dar politiniai vėjai, bet apie juos nutylėsiu…

Kodėl pasirinkau vadovo darbą?

Atsakymas labai paprastas. Iššūkiai. Daugelis situacijų naujos, niekada nepatirtos. Parašei, sukūrei, suradai informaciją, suskaičiavai, išsprendei, susitarei, perkalbėjai, padėjai! Ir vau! Trykšti pasididžiavimu įveikęs iškilusius sunkumus. Lyg mažas vaikas džiaugiesi, kad tu gali. Čia ir yra tas variklis, leidžiantis mokytis naujų dalykų, keliantis motyvaciją siekti kažko, įgalinantis prisiimti atsakomybę ir jos nebijoti. Šis variklis įprasmina mano aštuonerius metus studijų, nuo geografijos mokytojo bakalauro iki edukologijos magistro ir vadybos magistro studijų.

Šiuo metu šis darbas yra būtent toks ir aš juo džiaugiuosi. Taip, yra daug nusivylimų sistema, įsikerojusiu biurokratizmu, požiūriu į mokyklos vadovą, vadovo atsakomybės ir atlygio santykį. Neslėpsiu kartais kylančio noro brūkštelti prašymą dėl išėjimo. Bet nusiramini, pasidalini sunkumais su artimaisiais, padiskutuoji, vėl keli galvą ir bandai kovoti su iššūkiais.

 

Kaimiško tipo mokyklų (ne)išnykimas

kaimo mokyklos

(Nuotrauka/unsplash.com)

Rašydamas apie kaimiško tipo mokyklas jaučiuosi dviprasmiškai. Visų pirma, mano nuomonė yra subjektyvi nes esu tokios mokyklos vadovas. Žinau kaip gyvena ir kuo gyvena maža, kaimiško tipo mokykla. Suprantama, jog privalau ginti mokyklos išlikimą ir tam argumentų tikrai yra. Esu įsitikinęs, kiekvieno kaimo ar miestelio išlikimo garantas yra jame veikianti mokykla. Kol vietovėje funkcionuos ugdymo įstaiga, tol galima tikėtis mažesnio žmonių išvykimo bei jaunų šeimų atvykimo. Kol yra mokykla, tol galime kalbėti apie to kaimo ar miestelio kultūros puoselėjimą ir aktyvią savivaldą.

Bet yra faktai…

Gyventojų mažėja. Nuo 1990 metų iki dabar gyventojų sumažėjo beveik vienu milijonu (nuo 3,7 iki 2,8 mln.). Gyventojų mažėja ne tik kaimiškose teritorijose, tačiau ir daugelyje miestų. Ypatingai stipriai „nukraujavo“ šiaurės ir šiaurės rytų Lietuva. Palyginimui – per 6 metus dešimt mūsų miestų neteko apie 142 tūkst. gyventojų. Kalbant vaizdžiau, iš Lietuvos žemėlapio, nuo 2011 iki 2017 metų, galime ištrinti Šiaulius ir Mažeikius.

Vidinė migracija. Žmonės keliasi iš rajonų į miestus. Jei anksčiau žmones viliojo gamta, švarus oras, ramybė, tai dabar pradeda įsivyrauti pragmatizmas. Mieste didesnė galimybė gauti darbą, daugiau paslaugų, pramogų, galimybių tobulėti, mieste koncentruojasi kultūra.

Tarptautinis kontekstas. Tarptautiniuose mokinių tyrimuose Lietuvos rezultatai niekada nežibėjo, juolab kad jie rodo, jog regioninė nelygybė egzistuoja. Dar labiau aistras pakaitino EBPO ekspertai. Pasak jų, mūsų šalies mokytojui tenkantis mokinių skaičius mažesnis nei EBPO šalių vidurkis. Tai reiškia, kad mokyklas reikia stambinti.

Mažos mokyklos „ryja“ daug biudžeto pinigų. Ekonomiškai, tai visiškai nerentabilios įstaigos, kitaip sakant, jos nepateisina išlaidų. Nedideliam skaičiui mokinių reikalinga išlaikyti pedagogus ir aptarnaujantį personalą, o kur komunalinės, transporto ir kitos išlaidos. Dažnu atveju, tokios mokyklos turi didelius pastatus, kurie pasmerkti būti tuščiais.

Problemos su pedagogais. Mažų miestelių mokyklose daugelis mokytojų yra atvažiuojantys. Per savaitę, kai kurie mokytojai atvyksta vieną ar du kartus, jiems sunku pritapti prie organizacijos kultūros ir tuo labiau ją puoselėti. Jauną, perspektyvų, įdomų vaikams, energingą specialistą, į tokio tipo mokyklą prisivilioti praktiškai neįmanoma.

Esama situacija

Bandome vykdyti mokyklų tinklo pertvarką. Dar kitaip – ilgą, neefektyvų, skausmingą mažų mokyklų uždarymą. Kiekvieni mokslo metai tokiose mokyklose užsibaigia nežinomybe, o nauji mokslo metai pasitinkami su nerimu. Kiek bus mokinių? Kiek bus klasių komplektų? Kiek bus valandų? Koks bus finansavimas? Ar išliks esami etatai? Ar reikės rinktis kitą mokyklą?

Strateginis planavimas tokioje mokykloje apsiriboja ne ilgesniam laikotarpiui kaip metai. Kokias gi galima kelti vizijas, misijas, tikslus, uždavinius, jei kiekviename žingsnyje mokyklos bendruomenė susiduria su išlikimo ir nežinomybės klausimais. Pedagogams nuolat tenka žvalgytis į kitas mokyklas ir ieškoti galimybės gauti daugiau valandų, rezultatas – daugiau nei puse mokytojų yra atvažiuojančių. Suorganizuoti bendrus susitikimus tampa praktiškai neįmanoma, nuo to kenčia organizacijos kultūra.

Dar vienas mokyklų tinklo optimizavimo variantas – kaimiškose teritorijose palikti pradinio, priešmokyklinio ir ikimokyklinio ugdymo grupes. Pabandykime įsivaizduoti. Iki artimiausios miesto mokyklos 17 km. Puse šio atstumo sudaro neasfaltuotas kelias. Kada turėtų keltis penktokėlis, kad mokyklą pasiektų 8 val.? Gerai, užmerkime akis į važiavimą ir įsivaizduokime, kad šioje vietoje problemos bus išspręstos. Jei šeimoje yra keletas vaikų ir vieną jų (tarkime penktoką), savo transportu, tėvai veža į miesto mokyklą, savaime suprantama, kad ir kiti vaikai (tarkime darželinokai) bus vežami kartu į miesto darželius. Giliu mano įsitikinimu, šis variantas nesuveiks.

I Prioritetas 

Lietuvoje miesteliai ir kaimai nyksta. Tai tada apsispręskime – kur yra mūsų prioritetai. Jei jau norime mokyklas stambinti bei palikti jas tik miestuose, taip ir padarykime. Duokime kiekvienai mažai mokyklai vienerius metus, per kuriuos: tėveliai nusprendžia, kurią miesto mokyklą pasirinkti; skiriamas finansavimas įsigyti mokykliniams autobusams, kurie vežiotų mokinius į miesto mokyklas; vienai daliai pedagogų garantuokime krūvį miesto mokyklose, kitai – finansiškai patrauklų išėjimą į pensiją; aptarnaujančio personalo žmonėms padėkime rasti darbo mieste; mokyklos inventorių paskirstykime miesto mokykloms; pastatus parduokime, blogiausiu atveju užkonservuokime. Viskas. Skausminga? Žinoma taip. Būtų daug nepasitenkinimo, emocijų, problemų, bet galutiniame rezultate visi turėtų prisitaikyti prie esamos situacijos. Kaimai ir miesteliai taptų teritorijomis su gyvenamaisiais būstais, kuriuos žmonės renkasi tik dėl švaresnio oro, ramybės, gamtos, tuo tarpu švietimas, medicina, paslaugos, kultūra koncentruotųsi miestuose.

II Prioritetas

Jei jau renkamės išsaugoti kaimiško tipo mažas mokyklas, tai pasukime švietimo, socialinę, ekonominę politiką link jų: didinkime mokytojų koeficientus, kurie ryžtasi dirbti kaimo mokyklose, ypač jauniems specialistams; leiskime mokytojams (bent jau dirbantiems su mokiniais iki 8 klasės) per trumpą laiką (2-3 mėnesius) įgyti giminingo dalyko specialybę, pvz. istorija-geografija, fizika-chemija, biologija-geografija ir t.t.; finansavimą ir etatus skirstykime atsižvelgdami į kiekvieną kaimiško tipo mokyklą individualiai, o ne gretinkime jas su miesto mokyklomis; skatinkime kaimo mokyklas tapti daugiafunkciniais centrais ir koncentruokime juose viso kaimo ar miestelio bendruomenės veiklas.

Pabaigai…

Pripažinkime, yra daug kylančių problemų dėl mokyklų tinklo. Gal mažoms mokyklos ir nėra lemta išlikti, o gal atvirkščiai, jos gali būti paskutinė viltis neišnykti Lietuvos kaimams ir miesteliams. Svarbiausia šioje vietoje labai aiškūs prioritetai ir politinė valia.

Pasak švietimo ir mokslo ministrės:

„Metinis valstybės ir savivaldybių švietimo biudžetas perkopia 1 mlrd. Eur. Tik kiek daugiau nei pusė jų – t.y. mokinio krepšelis – skiriamas tiesiogiai mokinių ugdymui. Kitą pusę sudaro savivaldybių lėšos mokyklų pastatų administravimui ir išlaikymui. Tiek užsienio ekspertai, tiek Valstybės kontrolė (VK) ragina mokyklų steigėjus tvarkyti mokyklų tinklą, sutaupytas lėšas skirti ugdymo kokybei gerinti: naujoms ugdymo priemonėms, mokytojų padėjėjų etatams steigti, įvairioms ugdomosioms mokinių veikloms. Efektyvus finansavimas yra rezervas kokybei tobulinti, tiek didinant atlyginimus, tiek lėšas ugdymui“

Ekspertai ir kontrolė → Mokyklų tinklo tvarkymas → Prioritetai??? → Sutaupytos lėšos → Ugdymo kokybė