Diena su nuotoliniu mokymu

Pasiruošimas. Nors pirmadieniais neturiu pirmos pamokas, tačiau keliuosi 7.00. Kol šeimyna miega pasidarau kavos į termosinį puodelį, įsimetu ko užkąsti, nes žinau, kad po 9 valandos norėsiu valgyti. Į kuprinę įsimetu kompiuterį, pakrovėjus, porą vadovėlių ir užrašų knygą, interneto modemą, ausines. Lauke minusėlis, palengva žingsniuoju link mano kaimelyje esančios mokyklos, kurioje šiuo metu žmonių praktiškai nėra, kurie yra, dirba lauke. Mokykloje dirbu IT specialistu, todėl naudojuosi proga ramiai padirbėti, sėdint bibliotekoje, su savo geografijos dalyko pamokomis.

12-okai. 2, 3, 4 pamokos su 12-okais. Turiu dvi grupes mokinių. Per 30 mokinių planuoja laikyti geografijos egzaminą, todėl veiklos tikrai daug. Praėjusią savaitę sutarėme dėl skyriaus atsiskaitymo. Sakau jiems, brangieji, namų darbus atliekate puikiai (daro mano užduotis, fotografuoja ir prisega prie komentarų po įrašu uždaroje Facebook grupėje), bet turime pasitikrinti teorines žinias. Motyvuoju, jog pravartu atlikti apklausą ir pasižiūrėti ar suprato skyriaus tematiką.

Vakar sėdėjau beveik dvi valandas darydamas jiems 20 klausimų testą su google forms. Tikrinausi, net su chronometru, kiek laiko užimtų atsakinėjimas. Suplanavau skirti 15 minučių. Per tokį laiką tikrai įmanoma atsakyti į testinius klausimus ir gal dar minutėlė lieka mestelti akį į vadovėlį.

Pamokos pradžioje, uždaroje Facebook grupėje, parašau instruktažą. Viską paaiškinu ir po 5 minučių pasidalinu testo nuoroda. Laukiu. Pradeda eiti rezultatai. Matau, trys piliečiai, vienas po kito (sekundės intervalu), padaro darbą. Visi trys padarę vienodai klaidų. Kyla įtarimas. Pabandau pažiūrėti visų trijų atsakymus, viskas kaip ant delno, tos pačios klaidos pas visus tris. Pyktis ima todėl, kad tai 12-okai, besiruošiantys egzaminui ir sakyčiau visai neblogai besimokantys ir suprantantys geografiją, bet ne, reikėjo daryti visiems trims kartu. Dar porą mokinių vėluoja atsiųsti atsakymus. Nors po 15 minučių buvau uždaręs atsakymų pateikimą, vėl įjungiu, sulaukiu dviejų paklydėlių.

Pyktis niekur nedingsta. Greitai pasijungiu zoom.com ir pasikviečiu 12-okų grupę į video pamoką. Mano monologas ir daugiau nieko. Tas jų tylėjimas dar labiau erzina. Atsisveikinu. Laukiu kitos grupės ir galvoju, kodėl turėčiau mažinti jiems pažymius. Juk jie suaugę, 18-os metų jaunuoliai, vairuoja automobilius, važinėja paneles ir skutasi barzdas. Ar ką nors pakeis tas mano įrašytas vienetas? Prisijungiu prie elektroninio dienyno (maloniai nustembu dėl užsikrovimo), sukeliu visiems pažymius, trims piliečiams skiriu karmos taškų komentare. Su viena grupes užbaigiu.

Su antrąja 12-okų grupe veiksmas panašus. Visas algoritmas tas pats, tik jau aš kiek nurimęs ir susitaikęs, kad tai jų reikalas, nusirašo jie ar ne, padeda jiems kas nors ar ne. Mano, kaip mokytojo reikalas mokyti, aiškinti, pateikti užduotis, padėti jiems išsiaiškinti ar suprato informaciją, neturėčiau dirbti cerberiu. Apklausa praeina be problemų. Supažindinu su rezultatais, sukeliu pažymius į elektroninį dienyną.

Auklėtiniai. Turiu porą pamokų laisvų. Tikėjausi per jas pasiruošti rytdienai, tačiau tuo metu sulaukiu žinutės iš kolegės. Savo pamokoje pasigenda vienos mano auklėtinės. Rašau žinutę per messengery – nieko, skambinu – nieko. Jau kaip ir aiški priežastis, vis gi paskambinu tėvams. Tėvas sako, esame darbuose, greičiausiai bus pramigusi. Praeina kelios minutės ir iš savo miegančiosios gražuolės gaunu atsakymą, gal tiksliau patvirtinimą – pramiegojau…

Kava ir 12-okų miegas. Atsiverčiu pasižiūrėti 9-okų atliktus darbus. Puse klasės nesugebėjo atsakyti į klausimus raštu sąsiuviniuose ir nufotografavus man atsiųsti. Pradeda skaudėti galvą, matau, nieko gero nebus. Išsiplaunu puodelį ir einu pasitaisyti atsigerti ko nors šilto.

Supypsi telefonas, messengeryje randu dviejų piliečių (12-okų) beveik identiškas žinutes “Mokytojau, pramiegojau, kada galiu testą pasidaryti“. Praėjusią savaitę informavau per video pamokas apie atsiskaitymą, parašiau per elektroninį dienyną, skyriau atskirą įrašą šiai informacijai Facebook grupėje. Atrašau “tai miegok toliau, kam tu jaudinies dėl to, kas tau nerūpi…“.

Pasiruošimas 9-okų pamokai. Grįžtu su garuojančiu puodeliu. Prisėdu pasitikrinti 9-okų atsiųstus projektinius darbus. 4 mokiniai nieko nesiuntę ir nedarę. Dvi savaites skyriau darbui, dvi pamokas skyriau konsultuoti kaip daryti, su kuo daryti, kada padaryti ir t.t. Sukandu dantis, baigiu tikrinti visus darbus. Nuotaiką nors kažkiek pakelia tikrai neblogi mokinių darbai. Deja, bet klasėje kontrastai labai dideli. Pasidarau įvertinimų lentelę, surašau sukauptus taškus ir už projektinį darbą gautas taškų sumas, išvedu pažymius. Laikausi nuomonės, kad mokiniams reikia parodyti visą vertinimo kelią, kad po to nekiltų bereikalingų diskusijų ir abejonių dėl mokytojo vertinimo.

Pasiruošimas 11-okų pamokai. Toliau seka pasiruošimas 11-okų pamokai. Nors esu pasiplanavęs ką daryti, bet užduočių paruošimą pasilikau laisvai pamokai. Penktadienį supratau, kad negaliu duodi mokiniams rimtesnio atsiskaitymo. Reikia temai skirti dar vieną pamoką įsigilinimui. Verčiu geografijos egzamino užduotis, renku iliustracijas ir keliu užduotis į skaidres.

Dar nenusibodo skaityti? Orientacijai, visas šis veiksmas vyksta iki 12.30. Turėjau vilties pasiruošti rytojaus pamokoms, bet jau matau, kad tik susitvarkyčiau su šiandienos iššūkiais.

9-okų pamoka. Ateina laikas 9-okų pamokai. Greitai sukuriu per zoom.com meeting’ą (manau šiuo metu daugelis jau žinote kas tai yra), patvirtinu prisijungusius ir pradedame kalbėti. Šiek tiek moralo dėl praėjusios pamokos, nes vėl 9 mokiniai (iš 23) nesugebėjo atsakyti į 5 klausimus ir nufotografavus atsiųsti į Facebook grupę. Trumpai pristatau šiandieninę temą, nupasakoju užduotis ir įjungiu visas jiems reikalingas nuorodas. Parodau rezultatų lentelę. Klausimų praktiškai nėra, tik keletas mokinių patikina, kad buvo atsiuntę padarytą vieną iš pirmųjų užduočių, įvertintą taškais. Pažadu patikrinti dar kartą ir pataisyti pažymį. Atsisveikinu su visais ir prašau pasilikti vieną mokinį, kuris nėra atlikęs nė vienos užduoties.

“Tuoletas“. Susitikimo pradžioje, kai paklausiau, kas maišo atlikti užduotis, išgirdau “nespėjau“. Turėjau vilties susitikimo pabaigoje pasikalbėti individualiai. Visi išeina, lieka jis vienas. Kalbinu, kontakto jokio. Baigiasi meeting’o laikas. Rašau į messengery atskira žinute. Praėjus 10 minučių sulaukiu atsakymo į mano klausimą – “Nu“. Atsakau, kad ne su arkliu kalbasi ir paklausiu kodėl nedalyvavo pamokoje, atsakymas – “Buvau tuolete“. Ir šioje vietoje jau pradeda važiuoti stogas, parašau dar keletą pastabų, bet matau, kad iš pokalbio nieko nebus. Paprasčiausiai nebeturiu kantrybės, susakau, kad informuosiu auklėtoją, tėvus, mokyklos administraciją…

11-okų pamoka. Facebook grupėje įkeliu paruoštą pristatymą su užduotimis, paaiškinimais, terminais, vertinimu. Palaukiu komentarų. Susitikimo per zoom.com nedarau, nes tema tęsiasi toliau, reikalingas tik savarankiškas darbas.

Užverčiu kompiuterį. Įkvepiu. Susidedu visus daiktus ir nuleidęs galvą suku namų link… 14 valanda. Galva plyšta. Stengiuosi neimti telefono į rankas. Viskas, laikas šeimai.

Pasiruošimas rytojui. 21.30 atsiverčiu kompiuterį. Rytoj 4-rios pamokos. Dvi pamokos su 10-okais ir dvi su 11-okais. Bukai žiūriu į ekraną. Nėra jokių minčių. Bandau planuoti kaip sutrumpinti mokiniams temą, ko nereikėtų, ką jie galėtų tokio atlikti, kad nebūtų sunku ir neužimtų daug laiko. Vartau turimą medžiagą, peržvelgiu elektroninius vadovėlius. Su 11-okais turime kalbėtis nauja tema, pristatymą koreguoju, nes jis buvo pritaikytas pamokai klasėje. Dabar to tikrai neapimsime. Sunkiau sekasi su 10-okais, svarstau, gal tokį variantą imti, gal anokį, o jei jiems netiks ir t.t.

Pakeliu akis į laikrodį, jau 22.30. Dar turiu eiti sūnui paskaityti knygą prieš miegą. Vadinasi vėl po 00.00 nusigausiu į lovą…

Karantinas #29 diena: antra Velykų diena, darbas, dienoraštis

Neringos padarytas Velykinis tinginys, jau kokio skanumo! 🙂

Bendra situacija. 1062 sergantieji, 24 mirtys, 101 pasveikęs. Baigėsi karantininės Velykos. Kartu baigėsi labai aptarinėjimas sprendimas reguliuoti įvažiavimą į miestus. Per 10 tūkstančių piliečių teko nukabinus nosį apsisukti ir grįžti atgalios. Nepavyko įgyvendinti velykinių apsipirkimų, pavalgymų (įdomu kur, kai visos kavinės uždarytos) ar mašinų nusiplovimų.

Antra Velykų diena. Pirmadienis pasitiko kas pusvalandį besikaitaliojančiu oru. Saulė, vėjas, lietus, sniegas vieni kitus keitė n kartų. Normalios progos išeiti į lauką taip ir nesulaukėme. Kotryna nuo 7 valandos ryto pradėjo savo dieną, todėl 12 valandą jau buvo sunku su ja susikalbėti, viskas buvo blogai, niekas nepatiko. Po pietų miego nuotaikos pasitaisė. Taip praktiškai ir prasėdėjome visą dieną namuose.

Nerimas dėl darbų. Su nerimu ir mes laukiame kaip čia viskas susiklostys su šiais mokslo metais. Neringai liko savaitė atostogų, o po to vėl neaišku kaip bus su darbais. Galvojame dėl vaikų, nes man vienu momentu dirbti ir būti su vaikais nėra jokių šansų. Nuotolinis mokymas reikalauja koncentracijos ir ramios aplinkos, nors gal kas nors sugeba vesti online pamokas (tiesioginės transliacijos būdu) ir tuo tarpu prižiūrėti savo mažamečius vaikus. Mano atveju to padaryti neišeina. Kol kas gyvename kaip yra. Ateis x diena, kuri reikalaus tuo metu reikalingų sprendimų, tada juos ir priimsime.

Apie dienoraštį. Dienoraščio rašymas tapo rutinos dalis. Tačiau jaučiu, kad turinys vis dažniau susiduria su iššūkiais. Anksčiau kiekvienas naujas dalykas kėlė susidomėjimą ir norą jį aprašyti, nes tai buvo neįprasta ir iki tol nepatirta. Išvažiavimas į Telšius prilygo žygdarbiui. Žmonių eilė prie parduotuvės, apsauginių kaukių paieška, greitas apsipirkimas skatino smalsumą. Nuotolinio mokymo organizavimas, pagalba kolegoms kėlė norą mokytis ir tobulėti. Dabar visa tai tapo gyvenimo normomis, su kuriomis susitaikėme. Kovo 16 dieną buvo paskelbtas karantinas, nuo tada startavo ir mano įrašų ciklas, skirtas šiam įvykiui. Turiu minčių dienoraštį baigti balandžio 16 dieną. Karantininis mėnuo…

Karantinas #26 diena: penktadienis, pasiruošimas

Darbo aplinka…

Bendra situacija. 999 sergančiųjų ir 22 mirtys. Šiandien sergančiųjų skaičius tikrai simbolinis, gerai, kad ne 666. Žmonės jau bando atkusti, sklando žinios apie karantino švelninimą. Sveikatos apsaugos ministras šiomis žiniomis prašo netikėti, švelninimo tikrai jokio nebus. Ligonių skaičiai kylą į viršų, mirčių daugėja. Apie švelninimus dabar tikrai nereikėtų svajoti.

Artėjančios Velykos bus įdomios, gal ne pačia gerąja prasme. Judėjimą Lietuvos teritorijoje ribos sutelktos policijos, šaulių ir kitų struktūrų pajėgos. Jei važiuosime į kitą savivaldybę, turėsime įrodyti (dokumentais), kad važiuojame su rimtu reikalu. Skamba absurdiškai, bet situacija yra tokia kokia yra.

Pagaliau penktadienis. Susitvarkęs visus mokyklinius reikalus, po pietų žingsniavau namo. Nors turėjau tik porą tiesioginių pamokų (naudojantis zoom.com), bet iki 13 valandos praktiškai nelabai turėjau kada atsitraukti nuo kompiuterio. Nuotolinis mokymas labai parankus individualizavimui, bet laiko tai atima be proto daug. Jei mokinys nedalyvavo pamokoje rašai jam, klausi kas nutiko. Dažnai būna, kad atsakymas – pramiegojau. Tačiau būna variantų, kada mokiniai neturi galimybės prisijungti dėl interneto trukdžių, kompiuterio neturėjimo. O kartais būna, kad mokinys turi visas galimybes prisijungti, bet yra kitos – socialinės problemos. Neisiu giliau, bet pasakysiu, kiekvienas mokinys turi savo namų kontekstą ir mes, mokytojai, dažnai to nepaisome, nes pamokas, programas, planus iškeliam į pirmą vietą. Reikia nepabijoti nusileisti ir imti bendrauti mokinio lygmenyje. Taip galima gauti žymiai didesnį rezultatą. Tuo šiandien įsitikinau…

Šiandien pasiruošimo vakaras. Neringa ruošia rytojaus dekoracijas. Prisipažinsiu, jog nelabai žinau kaip čia kas atrodys, bet faktas tas, kad Kotrynai daroma karūna – gimtadienio karalaitė.

Šiandien tiek, norisi poilsio ir atitrūkti nuo kompiuterio. Gerų jums švenčių! Bet susitiksime ir per jas, nes karantino dienoraštis nesustos.

Karantinas #23 diena: miško gėris, nuotolinio mokymo reikalai

Du mūsų miškinukai 🙂

Bendra situacija. 880 sergančiųjų ir 15 mirčių. Pasak spaudos, Lietuva, tarp Baltijos šalių, geriausiai laikosi karantino. Ateityje mūsų ekonomikai toks faktas padės greičiau atsigauti. Tikėkimės, kad taip ir yra. Šiandien Neringa būdama Telšiuose atkreipė dėmesį, jog praktiškai visi parduotuvėje matyti žmonės dėvi apsaugines kaukes. Geras požymis, žmonės galvoja ir tai nuteikia optimistiškai.

Nesibaigia žinių srautas apie medikų darbą. Suprantu, žurnalistams reikia išpūsti istoriją, tačiau per daug akivaizdžių faktų apie blogus vadovų sprendimus. 135 sergantys medicinos darbuotojai. Toks skaičius kaip ir logiškas, nes susirgęs žmogus kreipiasi į medicinos įstaigą ir didžiausias pavojus užsikrėsti tenka medikams. Bet tas nepaneigs fakto, kad ligoninių valdymas daugeliu atveju yra klaikus.

Miško gėris. Nors temperatūra šiandien šoktelėjo pakankamai aukštai, bet vėjas išliko stiprus. Norėjosi pasaugoti vaikus, todėl pasirinkome išvyką į mišką. Šį kartą pasirinkome kitą mišku besitiesianti keliuką ir gerą valandėlę neskubėdami prasivaikščiojome. Šilta, vėjas neužpučia, linguojančių medžių garsas, paukščių čiulbėjimas ir mylimi žmogučiai šalia. Su Neringa tokiais momentais labai džiaugiamės gyvenantys kaimiškoje teritorijoje. Žiemos pabaigoje labai rimtai svarstėme galimybę keltis arčiau Telšių. Karantinas viską sustatė į savo vietas ir dabar esame užtikrinti, kad ir toliau gyvensime čia, Žarėnuose. Pasikalbame vaikščiodami apie visus įvykius, pasvarstome ką reikėtų nuveikti ateityje, ką darbuotis, kaip darbuotis ir t.t. Vaikai visada šalia, Kotryna patenkinta renka kankorėžius, Mykolas, užsilipęs ant išvirtusių medžių nudaužo nudžiuvusias šakas. Į namus grįžtame nusiraminę emociškai ir šiek tiek pavargę fiziškai.

Nuotolinio mokymo reikalai. Pirma savaitė buvo kažkas tokio. Už galvų stvėrėsi mokytojai, vaikai, jų tėvai. Visko daug, sistema neatidirbta, sunku rasti balansą tarp darbų. Dideli krūviai, stringantys dienynai. Chaoso buvo daug. Šią savaitę startavome jau su šiek tiek ramesnėmis nuotaikomis. Bandome tvarkytis, taisyti kur klydome, mažinti krūvius ir t.t. Tačiau reikia suprasti, kad dar tik įpusėja antra nuotolinio mokymo savaitė. Mokomės visi.

Karantinas #18 diena: nuomonės formavimas, nuotolinio permąstymas, neišėjimo rezultatas

Mykolas toliau kuria įvairias mašinas iš LEGO. Kviečiu užeiti mykololego.wordpress.com

Bendra situacija. 649 sergančiųjų, 9 mirtys. Skaičiai kyla, nors bendros panikos kiek mažiau. Perėjome į stadiją, kai su aprūpinimu daug maž susitvarkėme, dabar liko susitvarkyti su karantinu. Portaluose jau marga naujienos apie karantino sąlygas pažeidusius žmonės. Vienas toks didvyris susilaukė ir pirmosios baudos.

Nuomonės formavimas. Šiandien teko vykti į Telšius. Nustebau užėjęs į Lidlą, žmonių buvo tikrai pakankamai mažai. Stovi vyras 40-45 metų amžiaus ir aptarinėja aktualijas. Daro tą ekspresyviai garsiai, kad visi aplinkui girdėtų. Piktas ant esamos tvarkos, juokiasi iš dėvinčių kaukes (žinoma pats be pirštinių ir be kaukės). Nors nėra ko stebėtis tokiais “žinovais“. Vakar teko komentaruose diskutuoti su viena mūsų rajono tarybos nare. Gerbiama ponia Facebooke pasidalino palyginimu kiek numirė nuo COVID-19 su mirusiais nuo AIDS, vėžio ir kitų ligų. Pabandžiau pakomentuoti, kad gerbiamoji turbūt nelabai susigaudo laikotarpiuose ir toks palyginimas ne tai, kad nekorektiškas, bet visiškai nesąmoningas. Buvau apkaltintas, kad man nerūpi žmonės, nuo bado mirštantys vaikai ir t.t. Man pasiūlius rūpintis artimiausia aplinka vėl teko sulaukti minčių apie tai koks aš blogas žmogus, kaip aš reiškiu nepasitenkinimą.

Man pikta, kad atsakingi žmonės dalinasi informacija, kuri tokiu įtemptu metu gali sulaukti itin jautrios reakcijos. Formuojama nuomonė, jog šis virusas yra niekniekis, daugiau žmonių miršta autoavarijose. Kai kam tai gali pasirodyti tiesa, o apie pasekmes tokio mąstymo nereikėtų priminti.

Nuotolinio mokymo permąstymas. Šiandien galutinai įsitikinau, nuotolinis mokymas ne tai, kad organizuojamas kitaip, bet jo filosofija yra visai kitokia nei tradicinio ugdymo. Dėl laiko trūkumo ir visų kitų nepalankių aplinkybių turėjome labai greitai adaptuotis prie situacijos: suorganizuoti žmones, kurie koordinuos nuotolinį mokymą, paruošti bendrus reikalavimus šiam mokymui, pasirinkti mokymo aplinką, nuspręsti kaip bus organizuojamas ugdymas, paruošti mokytojus ir visa kitą. Bet ne čia svarbiausias dalykas. Nuotoliniam mokymui reikia visiškai kitokio priėjimo ir tą dabar suprantu. Pradėjome dirbti pagal esamą tvarkaraštį, skirtą tradiciniam ugdymui. Rezultate – užsivertėme darbais ir jais užvertėme vaikus. Reikėtų atsitraukti ir permąstyti ugdymo procesą iš naujo.

Neišėjimo rezultatas. Dėl prasto oro su šeimyna tenka sėdėti namuose. Mano darbas, Neringos darbas, vaikų užimtumas, viskas sukasi tame pačiame rate. Buvimas užsidarius labai vargina, vaikai tampa irzlesni, o ir patys tampame labiau apduję, be motyvacijos ką daryti. Tikėkimės šiluma sugrįš, nes paprasčiausias išėjimas su vaikais į kiemą leidžia kiek atsikvėpti ir sumažinti įtampą.