Karantinas #17 diena: lyderystės nebuvimas ir nuotolinio intensyvumas

Kūrybinio proceso įkarštyje

Bendra informacija. 581 sergančiųjų, 8 mirtys, 8 žmonės gydomi reanimacijoje, 3 dirbtinai ventiliuojami plaučiai.

Dingusi lyderystė. Valdžia tai yra mūsų visuomenės atspindys. Eilinį kartą tuo galime įsitikinti stebint Seimo darbą. Kažkas stengiasi, dirba, kovoja su milžiniškomis problemomis, aukoja savo sveikatą, rizikuoja savo vaikų sveikata, kai tuo tarpu kažkam į tai yra nusispjauti. Jiems svarbūs jų reikalai, jų reitingai ir lyderių kaukės, kurios baigia nukristi nuo veidų.

Jūs man pasakykite, kur dabar įžymus svieto lygintojas Karbauskis, ką jūs apie jį girdite? Kiek jis prisideda prie sunkios situacijos lengvinimo? Ką veikia Landsbergio anūkas? Dažniau galima išgirsti jo žmonos verslo reikalų viešą aptarinėjimą, o ne Gabrieliaus – kaip vieno iš partijos lyderio, darbus. Andrius Tapinas puikiai išsireiškė:

Jūs ne lyderiai, jūs aguročio ir paralyžiuotos voverės hibridas. Ir jūs dar turėsit įžūlumo ateiti rudenį ir prašyti, kad už jus balsuotų?

O jie turės ir dar kaip turės. Nenoriu lysti į politiką, bet stebėti tokias nesąmones neįmanoma ramiai.

Nuotolinio mokymo diena. Prieš startuojant nuotoliniam mokymui galvojau bus lengviau. Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog multitaskingas yra žiaurus dalykas.

Keliu užduotį (prisegęs papildomą informaciją) į grupę, laukiu komentarų, tada kita užduotis, prasideda klausimai, atsiranda kas nori paklausti individualia messenger žinute, vienos užduotys daromos per pamokos laiką ir įkeliamos, aš iš karto rašau komentarus, tuo tarpu kalbinu skirtingų klasių vaikus dėl dalyvavimo online geografijos olimpiadoje. Po pamokos parašau žinutes kas buvo neprisijungę, gaunu atsakymus “pramiegojau, negirdėjau žadintuvo“. Sunku mokiniams taip anksti atsikelti, todėl rašau, kad visko pasitaiko, bet teks individualiai pasižiūrėti užduotis. Tarp viso to įsiterpia interneto dingimas. Pagatavas modemus išmesti pro langą, keikiu Telia! Viską perkraunu! Atsigauna…

Laisva pamoka. Pasiruošiu video transliacijai, spėju su šeimyną papietauti. Vėliau jungiu Zoom ir kalbu su dvyliktokais apie gamtinius išteklius. Mokiniai šaunuoliai, nereikia tildyti, viską jie moka, supranta, belieka tik papasakoti, sudėlioti akcentus, pateikiu nesunkią užduotį. Mykolas vis lenda į ekraną “teti teti perduok nuo manęs linkėjimus“. Neturiu kada vaikui paaiškinti, kad vedu pamoką mokiniams, kurių jis nepažįsta. Po kiek laiko plačiai prasidaro durys ir kaip vėjas įskrenda Kotryna. Neringa iš paskos, čiumpa už lemens vėją ir pasuka jį durų link. Žinoma, vėjas nepatenkintas, jog reikia keisti kryptį. Pamokos baigiasi. Viskas…

Po savo darbo einu padėti Neringai, nes girdžiu virtuvėje kylančią audrą. Ji su Kotryna keliauja į kambarį spalvinti (mažosios spalvinimas yra tikrai emocingas). Pasiliekame su Mykolu daryti auklėtojos atsiųstas užduotis: skaitome tekstą, įsisaviname Č raidę, kuriame su šia raide žodžius, atliekame užduotis bloknote, spalviname ir t.t.

Taip ir sukamės, atrodo sėdime namuose, bet intensyvumo nuo to nemažiau…

Karantinas #16 diena: nuotolinis, miškas, sportas

Iš pasivaikščiojimo po mišką

Bendra situacija. 537 sergančiųjų ir 8 mirtys. Karantinas stiprėja. Į patruliavimą jau planuoja jungtis kariuomenė. Griežtinamos bausmės už karantino nesilaikymą (seniai reikėjo tokio sprendimo). Plačiai aptarinėjama medikų situacija Lietuvoje ir deja ji tikrai nėra gera. Prasideda ir politiniai žaidimai. Seimas lyg Pilypas iš kanapių pradeda rodyti savo galią, to rezultatas – nepritarta karantino metu didinti medikams algas (ar skirti priedus). Nors paimk juos ten visus ir nuvežk pagulėti kartu su sergančiaisiais šiuo virusu. Mūsų valstybės lyderiai…

Įsivažiuoja nuotolinis mokymas. Gal dar anksti kalbėti. Praėjo tik antra diena. Pasakysiu taip, kas planavo ir tikrai dirbo tas dvi mokinių atostogų savaites, tas dabar darbuojasi pakankamai ramiai. Elektroninį dienyną esame pastūmę į šoną, pildome jį dažniausiai vakare. Visas dėmesys skiriamas bendravimui uždarose Facebook grupėse. Keliam informaciją, užduotis, mokytojai daro tiesiogines transliacijas, bei zoom konferencijas. Dalyvavimas mokinių pakankamai neblogas. Bandome aiškintis jei mokinys nesudalyvavo, kokios priežastys (dažniausiai deja pramiegojimas), bet lankomumas dabar antrame plane. Nuolat kontaktuojame su kolegomis, dalinamės patirtimi, taisome vieni kitų klaidas, reaguojame į mokinių pastabas. Greitai tapsime Facebook asais. 🙂

Prasiblaškymas miške. Po pietų jau norėjosi išeiti iš namų. Akys ir smegenys buvo ištinę nuo kompiuterio. Vėl pasukome miško link. Pasirinkome pasivaikščioti miške pravažiuojamu keliuku, nenorėjome bastytis po patį mišką, Kotrynai sunku puškuoti per samanas, o ir erkių nelabai norisi parsinešti. Po to dar sumanėme grįžtant patikrinti kur veda vienas kelias, tai pasukome su mašina pro jį. Taip pusantros valandėlės pakvėpavome grynu oru ir pailsėjome nuo namų aplinkos.

Grįžimas prie bėgimo. Su Neringa pripažinome, kad tas nuolatinis buvimas namuose nelabai motyvuoja sportuoti, plius suprastėję orai. Jei pirmąją karantino savaitę su malonumu bėgiojome ir leidomės pasportuoti į namų sporto kampelį, tai antroje savaitėje jau noras ėmė mažėti. Trečią savaitę pradėjome be jokio ūpo. Tačiau šiandien sutarėme, jog privalome judėti ir vakare pasikeisdami prasibėgome. Neringa patikrino Žarėnų mokyklos stadiono būklę. Sakė buvo sunku bėgti, nes kojos pripratusios prie kieto paviršiaus, o bėgimo takas labiau smėlėtas. Aš nusprendžiau nesikankinti stadione ir pasirinkau tradicinį mūsų maršrutą po Žarėnus. Toks ratukas apie 1200 metrų, tai šiandien apsiribojau trimis.

Karantinas #15 diena: orai, sunkusis pirmadienis

Šiandieniniai vaikų darbeliai

Bendra informacija. 491 sergantys ir 7 mirę, bet reikia būtinai pabrėžti – 7 pasveikę! Gyvename karantino ritmu. Portaluose pastebiu, jog straipsniai tampa pozityvesni. Randamos temos, kurios pradžioje buvo nustumtos į šoną. Vis daugiau kalbama apie maisto gamybą, sportą, skaitymą, kitas veiklas, kuriomis užsiima žmonės karantino režimu. Gal ir gerai, nes pozityvumo dabar ypatingai reikia.

Oras. Gaila dėl atšalusio oro. Šeštadienis leido atsipalaiduoti ir tikėtis gero oro, deja deja… Kol Neringa darbavosi, po pietų su vaikais išėjome į lauką. Saulės spinduliai apgaulingai sudarė vaizdą, kad lauke visai nieko, tačiau šaltas vėjas gražino į realybę. Apėjome savo ūkį, pačiuožinėjome, sėdome į mašiną ir nuvažiavome prie miestelio estrados, apvažiavome patį miestelį. Reikalingas nors šioks toks vaikų išėjimas iš namų.

Sunkusis pirmadienis. Pirmadienis pasitiko mus su Neringa skambučiais ir žinutėmis iš darbų. Spėjome mainytis. Aš prisėdu, po to pagal tvarkaraštį turiu “langą“, sėdasi Neringa. Startavo nuotolinis mokymas ir kaip reikėjo tikėtis, lietuviški mokomųjų aplinkų ir elektroninių dienynų tiekėjai neatlaikė. Nors tai manęs nė kiek nenustebino. Nežinau, aš kažkokio didelio streso nejaučiau. Mes pasirinkome naudotis Facebook’o uždaromis grupėmis, todėl niekas niekam nestrigo. Susirašiau su mokiniais, aptarėme kaip dirbsime, padiskutavome, per daug jų ir nevarginau. Nuo rytojaus jau pradėsime rimtesnius darbus. Kolegos taip pat pasidžiaugė, jog viskas praktiškai pavyko ir neprisijungusių mokinių buvo labai mažai.

Nuotolinis mokymas tikrai nėra lengvas. Visų pirma jis nelengvas tuo, kad tu turi persiorientuoti visiškai kitokiam darbui, o norint tai padaryti, reikia keisti patį supratimą apie mokymą ir mokymąsi. Turi keisti per daug metų nusistovėjusią nuostatą. Įrankius galima įvaldyti, bet nuostatas keisti yra nepaprastai sudėtinga…

Karantinas #14 diena: nuotolinio startas, ramus sekmadienis

Mykolas sako – teti teti žiūrėk! Šypsenėlė!

Bendra situacija. 460 sergantys ir 7-ios mirtys. Situacija tikrai sunki. Ligos židiniais tampa gydymo įstaigos. Tai reiškia, kad didžiausią tikimybę apsikrėsti turi medikai. Patys suprantame, šie žmonės yra kariai kovoje su pandemija. Jų rankose viskas. Taip, aprūpinimas svarbu, bet kas dėvės akinius ir respiratorių kai reikės rūpintis sergančiais? Klaipėdos ligoninėse stipriai plinta virusas, gali net pritrūkti palatų sergantiesiems.

Karantinas atsiliepia ir mūsų ekonomikai. Daugėja žmonių prašančių paramos. Nemažai sričių tikrai gali kuo puikiausiai taikyti darbą iš namų, tačiau mums labai svarbi gamyba, o joje viskas atliekama tiesioginiu darbu. Maisto gamybos ir tiekimo sritys, žodžiu… Jau dabar ekonomistai kalba, kad Lietuvai reikės nemažai laiko atsigauti.

Startuojam su nuotoliniu. Rytoj prasideda nuotolinis mokymas. Portalai pilni straipsnių šia tema. Elektroniniai dienynai jau nulūžę, tėvai stveriasi už galvų ir dėl technikos neturėjimo, ir dėl reikalavimų kokias programas reikia turėti norint, kad vaikas tiesiogiai bendrautų su mokytojais. Nuotolinio mokymo klausimais dabar pasisako visi kas netingi. Mokytojams webinarų pasiūla milžiniška, tik klausyk ir mokykis, bet rezultate nei mokytojai, nei mokiniai, nei jų tėvai nežino kas tas nuotolinis mokymas ir su kuo jis valgomas. Aplinkybės yra tokios kokios yra. Vaikai turi mokytis ir nuotolinis mokymas tokiomis aplinkybėmis lieka vienintelis būdas tą daryti.

Sekmadienis. Ramus ir neįpareigojantis sekmadienis su stipriu vėju ir sniegu už lango. Buvome namuose, tvarkinėjomės, žaidėme. Pagaliau radau laiko užbaigti gaminti suoliuką sporto salei. Susiplanavau savaitei mokinių veiklas. Stengiausi per daug neįnikti į kompiuterį ir darbus. Vakare su Neringa prisėdome pažiūrėti filmo ir tuo pačiu ramiai galėjau parašyti dienoraščio įrašą.

Ryt prasidės trečia karantino savaitė…

Karantinas #12 diena: apsipirkimas Telšiuose, nuotolinio mokymo išvakarės

Į kovą su koronavirusu! Vakar dienos Mykolo projektai, kuriuos deja turi įgyvendinti tėtis 🙂

Bendra situacija. 345 sergantieji. 5 mirtys. Kaip ten sako – vakarų fronte nieko naujo. Problemos su dezinfekciniu skysčiumi. Vėl nesusikalbėjimas ir deja vėl savo neprofesionalumą parodė SAM. Blogiausia, kad didėja užsikrėtusių medicinos darbuotojų. Negadinu penktadienio nuotaikų ir daugiau nepasakoju.

Kelionė į Telšius. Buvau suplanavęs vykti į Telšius. Norėjau parsigabenti stacionarų kompiuterį, nes prie jo yra didelis monitorius, todėl darbui tai tikrai patogiau. Tuo pačiu važiavimu reikėjo apsilankyti ir parduotuvėje. Negalvojau, kad tos dvi valandos bus tokios sunkios. Nustebau matydamas nemažą žmonių eilę prie Lidl parduotuvės. Supratau, kad ten vienus žmones išleidžia, o kitus įleidžia. Parduotuvėje vienu metu tik nedidelis skaičius žmonių. Kažkuo darosi panašu kaip Italijoje. Teko pasirinkti Norfą.

Vaikštant ir ieškant prekių apima nesaugumo jausmas, nors visur parodyta kur reikia stovėti norint padaryti atstumus. Suprantu ir parduotuvės darbuotojus, kasininkėms dabar taip pat sunku. Kartais reikia prašyti žmonių, kad atsitrauktų (nors šiaip visai tvarkingai stovėjo visi), vieni nemoka nuolaidų kortelės patys perbraukti, kiti matosi, kad anksčiau neatsiskaitinėdavo su bankinėmis kortelėmis, tenka kantriai laukti. Atkreipiau dėmesį, kad kaukių nedėvi jaunesnio amžiaus vyrai, tuo tarpu moterys ir vyresni žmonės praktiškai visi su kaukėmis.

Nuotolinis mokymas. Prasideda problemų banga. Portaluose startuoja super mamyčių straipsniai, kuriuose visi kalti dėl jos vaikui sukelto streso: bloga mokykla, blogas mokytojas, blogos stringančios sistemos. Tokioms supermamytėms dzin, kad Lietuvoje karantinas, kad iki tol nebuvo tokio nuotolinio mokymo, kad niekas nesiruošė viruso atėjimui, kad elektroniniai dienynai net minties neturėjo apie tokius besijungiančiųjų skaičius. Kita problema – pasaulyje pirmaujame pagal interneto greitį, bet piliečių prieinamumas prie tokio interneto ribotas. Dabar galvojama, kaip aprūpinti mokinius, kurių šeimos neturi nei kompiuterio, nei interneto. Nuotoliniam skirsiu atskirą straipsnį, kuriame panagrinėsiu kaip mums jis pavyko (arba ne), bet dar palauksiu, nes įdomu stebėti ar mano asmeninės prognozės išsipildys.

P.S. Dabar keliaujame į savaitgalį. Bandome pailsėti NAMUOSE, o ne parke būryje žmonių.