Déjà vu COVID-19

(Nuotruka/pixabay.com)

Pavasarį pradėjau savo karantino dienoraštį. Visą mėnesį, diena po dienos rašiau apie tai, kaip gyvenome su šeima karantino laikotarpiu. Tuo metu buvo visiška nežinomybė. Lyg vaikai pirmą kartą dedantys žingsnius. Išvažiavimas apsipirkti buvo didelis iššūkis, ką jau kalbėti apie darbus ar kitas veiklas,

Prieš akis paskutinis karantino dienoraščio įrašas. Jį baigiau su statistika – 1091 sergančiųjų, 30 mirčių, 138 pasveikę bei sąrašu, ko mus išmokino karantinas.

Deja deja… Skaitau ir linguoju galvą. Mes labai greitai pamirštame pavojus ir savisaugos jausmą paslepiame giliai giliai. Galvojame, kad viskas kas blogiausia jau nutiko ir tikrai nepasikartos. Antroji viruso banga to yra labai geras pavyzdys.

Greitai užmiršome apsaugos priemones: kaukes, rankų plovimą, distancijos laikymąsi, masinių renginių lankymą. Atleidome vadales ir apsvaigome nuo laisvės.

Balandžio 15 dieną rašiau:

Karantinas daug ką pakeitė. Mes to dar nelabai suprantame, tačiau gyvensime kitaip (kalbu mažų mažiausiai apie mūsų valstybės gyventojus). Net ir klasikinio rankos paspaudimo samprata tapo kitokia. Kaip mokysime vaikus mokyklose? Kaip vyks studijos? Kaip vyks koncertai? Ir t.t. Virusas niekur nedings, bent jau kol nerasime vakcinos.

Karantinas turėjo daug ką pakeisti, bet tai turėjo būti tvaru ir pasilikti ilgam laikui. Tuo tarpu mes, pajautę laisvę nuo bauginančių skaičių, metėmės į viską kas papuolą: koncertai, teatrai, išvykos, pajūris, viešbučiai, šventės ir t.t. Užsidėjome karūnas, spjovėm į apsaugos priemones, apsipūtėme akis informacine migla apie kaukių neveiksnumą, apie per daug sureikšmintą virusą, patikėjome 5G konspiracininkais, antivakseriais, Trumpo mintimis apie apsaugą nuo viruso susileidžiant dezinfekcinio skysčio ir visu kitu marazmu.

Rezultatas – per parą (spalio 26 d.) virš 766 užsikrėtusių žmonių ir dvi mirtys. Raudonuoja Lietuvos žemėlapis nuo židinių, savivaldybės užsidaro lokaliems karantinams, skaičiai kyla, pereiname prie nuotolinio mokymo, gydytojai skambina varpais… Jums tai nieko neprimena?

Déjà vu…

Karantinas #11 diena: bendra situacija ir pavasario ritualai

Pagaliau lauko sezonas prasideda…

Bendra situacija. Beveik 300 sergančiųjų. Stipriausiai nukentėjusi Ukmergė. Praktiškai nebėra kam gydyti žmonių nes visi gydytojai karantine. Eina kalbos apie pačio miesto uždarymą, bet dar tik kalbos. Tikėkimės… Sveikatos apsaugos ministerija padarė didelį feilą priverstinai norėjusi karantinuoti visus atvykusius, bet savivaldybės tam buvo nepasiruošusios ir dar ne faktas, kad jos iš vis galėtų tokiam dalykui pasiruošti. Tą pačia dieną ministras atšaukia savo įsakymą ir visus paleidžia. Kiek per trumpą laiką buvo ištaškyta išteklių, kiek sugaišinta žmonių. Neįvertinta, nepasitarta. Nejau SAM negalėjo normaliai su merais pasitarti, bent jau tų savivaldybių iš kurių daugiausiai parvykstančių žmonių.

Man įdomus parvykstančiųjų mąstymas. Grįžo pilietė, kuri savo gyvenamąją vietą deklaravo Anglijoje. Dabar ji visus šokdina, kad niekas nesuteikia jai vietos karantinuotis. Man kyla klausimas, o tai kurių velnių tau reikėjo grįžti tokiu metu? Juk tu puikiai žinojai situaciją, plius tu dabar oficialiai gyveni nebe Lietuvoje.

Pavasario ritualai. Rutina niekur bedingo. Bandome suktis tame pačiame rate. Tačiau kiekviena diena vis kitokia nuotaikų prasme. Gal bendras nuovargis duoda apie save žinoti. Gelbėja gerėjantis oras. Pagaliau vaikams pakabinome supynes, pritvirtinome čiuožyklą.

Mykolas zyzia sukonstruoti jam ginklų iš kompiuterinių žaidimų. Kas belieka tėvui, pajungi lakią fantaziją ir ūkiniame pastate meistrauji visokius kalavijus, kirvius, lankus ir t.t. Bet turiu daryti pagal duotą Mykolo brėžinį. Sakiau jam, kad nedarysiu nieko, kol jis neparodys ko nori. Sulaukiau. Atnešė nupieštą “kažką“ ir liepė daryti. Rytoj galėsiu parodyti mūsų kūrybingumo rezultatą.

Su Neringa išnešėme į pavėsinę stalą ir suolus, pajungėme radiją. Dabar liks misija – nutaikyti progą ramiai prisėsti pagurkšnoti kavos. Nors turiu blogą nuojautą, kad to padaryti bent jau artimiausiu metu gali ir nepavykti…

Karantinas #8 diena

Miško vaizdas iš šiandieninio pasivaikščiojimo

Bendra situacija. 160 sergančiųjų. Nebežinau kaip reikėtų apibūdinti kas vyksta pas mus. Apsikrėtusių žmonių skaičius didėja. Vieni kovoja rimtai, kitiems tai vis dar žaidimas. Rimta kritikos lavina gula ant sveikatos apsaugos ministro A. Verygos pečių. Atvirai kalbama apie ministro ir jo aplinkos padarytas klaidas, nors kas tokiai situacijai buvo pasiruošęs…

Pusryčiaujant klausėmės per radiją žinių. Pasirodo, tiems piliečiams, kurie grįžta iš užsienio reikės karantinuotis ir tuo turės pasirūpinti savivaldybės. Kitaip sakant, grįžta tokie piliečiais kaip, kad buvo rodomi vaizdai iš kelto. Jiems savivaldybė skiria būstus laikinam apsigyvenimui. Tuo tarpu, mūsų tautiečiams, dirbantiems tolimųjų reisų vairuotojais, jokios pagalbos neskiriama. Viską turi susiorganizuoti patys. Pasakysiu kitaip, nemažai daliai atmarozų, kuriems ta Lietuva labai žemai, bet nėra kur dingti Norvegijoje (ar kitoje šalyje) nes nebėra darbo, geriau apsimoka grįžti ir gyventi kartu su motinomis nes jos bent valgyti padarys ir ant cigarečių pakelio duos, mes turime rasti kur karantinuotis. Tuo tarpu žmonėms, kurie dirba Lietuvai, nuo jų dabar priklauso prekyba ir šalies apsirūpinimas, mes negalime padėti. Man tai skamba apgailėtinai.

Pasiruošimas nuotoliniam mokymui. Šiandien pakankamai sklandžiai viskas praėjo. Tiesioginės transliacijos metu supažindinau kolegas kaip dirbsime. Paaiškinome visus niuansus, atsakėme į komentarus. Džiugu, kad transliaciją stebėjo praktiškai visi mokytojai. Kiek suprantu iš kolegų, jiems dabar ramiau, žino ką ir kaip reikės daryti. Paruošiau keturis mokomuosius video, kurie turėtų pagelbėti susikurti uždaras Facebook grupes ir jose darbuotis. Tikiu, kad kitos savaitės pirmadienį startuosime be streso ir skubėjimo. Negaliu nesidžiaugti nuotolinio mokymo koordinatorių grupe. Taip darniai komanda veikia, jog galima ir kalnus nuversti. Visi pasiryžę padėti vienas kitam, nėra jokio pykčio, moralizavimo. Kritinės situacijos verčia mobilizuotis ir sunkumus įveikti kartu.

Miškas, picos, apsauginės kaukės. Diena pasitaikė tikrai graži. Vėl pasukome miško link. Mykolui baisiai reikėjo “kačiukų“, skelbėm paiešką ir bastėmės po mišką ieškodami jų. Pasivaikščiojom, pabuvome gamtoje. Grįžę pasigaminome picų, skani pramoga vaikams.

Pradėjom ieškoti kur įsigyti veido kaukių. Aplinkui visi siuva ir pardavinėja. Niekur nedingsime, reikės tų kaukių anksčiau ar vėliau. Neringa atkasė rekomendacijas kaip su jomis elgtis. Gali prireikti kada visiems važiuoti į miestą, reikia būti pasiruošus netikėtumams.