Karantinas #29 diena: antra Velykų diena, darbas, dienoraštis

Neringos padarytas Velykinis tinginys, jau kokio skanumo! 🙂

Bendra situacija. 1062 sergantieji, 24 mirtys, 101 pasveikęs. Baigėsi karantininės Velykos. Kartu baigėsi labai aptarinėjimas sprendimas reguliuoti įvažiavimą į miestus. Per 10 tūkstančių piliečių teko nukabinus nosį apsisukti ir grįžti atgalios. Nepavyko įgyvendinti velykinių apsipirkimų, pavalgymų (įdomu kur, kai visos kavinės uždarytos) ar mašinų nusiplovimų.

Antra Velykų diena. Pirmadienis pasitiko kas pusvalandį besikaitaliojančiu oru. Saulė, vėjas, lietus, sniegas vieni kitus keitė n kartų. Normalios progos išeiti į lauką taip ir nesulaukėme. Kotryna nuo 7 valandos ryto pradėjo savo dieną, todėl 12 valandą jau buvo sunku su ja susikalbėti, viskas buvo blogai, niekas nepatiko. Po pietų miego nuotaikos pasitaisė. Taip praktiškai ir prasėdėjome visą dieną namuose.

Nerimas dėl darbų. Su nerimu ir mes laukiame kaip čia viskas susiklostys su šiais mokslo metais. Neringai liko savaitė atostogų, o po to vėl neaišku kaip bus su darbais. Galvojame dėl vaikų, nes man vienu momentu dirbti ir būti su vaikais nėra jokių šansų. Nuotolinis mokymas reikalauja koncentracijos ir ramios aplinkos, nors gal kas nors sugeba vesti online pamokas (tiesioginės transliacijos būdu) ir tuo tarpu prižiūrėti savo mažamečius vaikus. Mano atveju to padaryti neišeina. Kol kas gyvename kaip yra. Ateis x diena, kuri reikalaus tuo metu reikalingų sprendimų, tada juos ir priimsime.

Apie dienoraštį. Dienoraščio rašymas tapo rutinos dalis. Tačiau jaučiu, kad turinys vis dažniau susiduria su iššūkiais. Anksčiau kiekvienas naujas dalykas kėlė susidomėjimą ir norą jį aprašyti, nes tai buvo neįprasta ir iki tol nepatirta. Išvažiavimas į Telšius prilygo žygdarbiui. Žmonių eilė prie parduotuvės, apsauginių kaukių paieška, greitas apsipirkimas skatino smalsumą. Nuotolinio mokymo organizavimas, pagalba kolegoms kėlė norą mokytis ir tobulėti. Dabar visa tai tapo gyvenimo normomis, su kuriomis susitaikėme. Kovo 16 dieną buvo paskelbtas karantinas, nuo tada startavo ir mano įrašų ciklas, skirtas šiam įvykiui. Turiu minčių dienoraštį baigti balandžio 16 dieną. Karantininis mėnuo…

Karantinas #28 diena: ankstyvos Velykos, išvyka, gandrų kovos

Kaimiškas stilius 🙂

Bendra situacija. 1053 sergantieji, 23 mirtys, 97 pasveikę. Spaudoje dabar ypatingai didelė mišrainė. Prisiminus 10-15 karantino dienas, informacijos srautas buvo ganėtinai vienodas. Dominavo 2-3 pagrindinės žinios apie kurias sukosi likusios naujienos. Dabar temų spektras dar platesnis, nuo apsikrėtimo atvejų iki žinomų žmonių gyvenimą karantino metu ir dažnai visai tai talpinama į top 10 naujienų. Iš kitos pusės, gal ir gera tendencija, žmonės mažiau galvos tik apie karantiną.

Ankstyva Velykų pradžia. Kotryna jau 7.15 vertė visus iš lovų. Turėjo pasiteisinimą – Velykos! Brolį, ir tą vargšą, 8 valandą mažoji krapštė lauk. Juokingiausia buvo tada, kai susėdome prie stalo ir bandėme susiskambinti video skambučiais su artimaisiais. Spėkite ar pavyko? Visi dar tik kilo iš lovų, o mes jau buvome įpusėję pusryčiauti. Mykolas tapo kiaušinių daužymo čempionu. Tėčiui teko gėdingai pripažinti pralaimėjimą, mamai šansų taip pat neliko. Vėliau vaikai sulaukė staigmenos, buvo atėjęs Velykų zuikis ir kieme paliko siurprizą. Mykolas su Kotrynas rado paliktus krepšelius į kuriuos krovė rastus, po visą kiemą išmėtytus, šokoladinius kiaušinius. Vakare vaikai dar turėjo kiaušinių ridenimo čempionatą, bet Kotrynai labiau norėjosi kiaušinius daužyti ir valgyti nei ridenti.

Sunku nieko neveikti. Tokios dienos atrodytų turėtų būti pačios laukiamiausios, nes nereikia niekur skubėti, nieko dirbti. Bet mes jau nebemokame taip gyventi, gulėti ir nieko neveikti. Visų pirma, vaikai neleidžia tokioms dienoms atsirasti. Visų antra, darbas ir papildomos veiklos (rašymas, projektai ir t.t.) atima savo dalį laiko. Su Neringa šiandien kalbėjome, kad tokios laisvos dienos mums jau tampa per sunkios. Gal todėl, po mažosios pietų miego suplanavome važiuoti į mišką. Neringai skaudėjo galvą, Kotryna atsikėlė ne ant tos kojos po pietų, o ir Mykolui reikėjo pailsėti nuo planšetės.

Išvyka. Įsimetėme atsigerti, kaukes (dėl viso ko pikto) ir pasukome Jomantų tako link. Nors takas nebėra prižiūrimas, ir girdėjau rekomandacijų ten nesilankyti, bet jei mums tinka paprastas miško keliukas, tai Jomantu takas, kad ir kokios būklės bebūtų, tikrai tiks. Neapsirikome. Stovėjimo aikštelėje sutikome dvi mašinas, nors viso pasivaikščiojimo metu nematėme žmonių (išskyrus jaunuolių porelę, kuri praėjo pro mus gerokai atokiau). Pasivaikščiojimo pradžioje mažoji vis dar buvo pikta, bijojo skruzdėlių, todėl teko neštis ant rankų. Vėliau karalaitės nuotaika praskaidrėjo, jau pati žingsniavo, lipo į namuką, gaudė brolį. Neringai atleido galvą, tuo pačiu ir nuotaika pagerėjo. Žodžiu, labai naudingas išvažiavimas visai šeimynai.

Gandrų kova. Grįžę pasikepėme lauke ant ugnies vištienos. Tuo tarpu teko stebėti gandrų kovą. Vaizdas tikrai rimtas. 4 gandrai aiškinosi santykius dėl kitoje gatvės pusėje ant elektros stulpo esančio lizdo. Tai, kad jie kapojosi dar nieko, bet šalia tęsiasi elektros laidai. Porą kartų jau buvau pasiruošęs bėgti žiūrėti ar nenukrito koks vienas iš jų. Pirmą kartą tenka stebėti tokią dramatišką paukščių kovą.

Karantinas #25 diena: orai ir mes

Kokio tipo debesys matosi nuotraukoje? 🙂

Bendra situacija. 955 sergančiųjų ir 16 mirčių. Lietuvoje ta pati rutina: medikų vargai, karantino nepaisantys piliečiai, žmonės bandantys rasti naujos veiklos tarp keturių sienų. Vis dažniau kalbama apie ekonominius sunkumus. Visi laukia karantino reikalavimų atšaukimo ar bent jau palengvinimo. Tačiau mokslininkai pasakė, jei planuojame atleisti “vadeles“ – turėsime didelių problemų.

Nuviliantys velykiniai orai. Gaila dėl velykinių orų prognozių, vėjas ir lietus… O taip norėjosi susėsti su šeimyna pavėsinėje, pasikepti ko ant ugnies, paridenti kiaušinius. Nieko, atlaikysime ir orų permainas. Šeštadienį Kotrynos gimtadienis, todėl turime pabandyti sukurti šventišką nuotaiką mūsų ubartaitei.

Kartu. Kaip ir minėjau, kiekviena diena vis kitokia nuotaikų atžvilgiu. Porą dienų Neringai kiek sunkiau, prieš tai aš kelias dienas neradau vietos. Bet džiaugiuosi, kad kartu bandome vienas kitą palaikyti, pasikalbame, pabandome pajuokauti, jei reikia čiumpame ir vienas už kitą padarome tam tikrus darbus. Šiandien, nepaisant stiproko vėjo, vėl nuvykome į mišką. Neringai reikėjo prasiblaškyti ir svarbiausia, kad tokie pasivaikščiojimai tikrai leidžia atsigauti. Miškas sugeria dirglią nuotaiką. Grįžus į namus ramiau reaguojame į vaikų išdaigas ir neklausymus.