Bendra situacija. Beveik 300 sergančiųjų. Stipriausiai nukentėjusi Ukmergė. Praktiškai nebėra kam gydyti žmonių nes visi gydytojai karantine. Eina kalbos apie pačio miesto uždarymą, bet dar tik kalbos. Tikėkimės… Sveikatos apsaugos ministerija padarė didelį feilą priverstinai norėjusi karantinuoti visus atvykusius, bet savivaldybės tam buvo nepasiruošusios ir dar ne faktas, kad jos iš vis galėtų tokiam dalykui pasiruošti. Tą pačia dieną ministras atšaukia savo įsakymą ir visus paleidžia. Kiek per trumpą laiką buvo ištaškyta išteklių, kiek sugaišinta žmonių. Neįvertinta, nepasitarta. Nejau SAM negalėjo normaliai su merais pasitarti, bent jau tų savivaldybių iš kurių daugiausiai parvykstančių žmonių.
Man įdomus parvykstančiųjų mąstymas. Grįžo pilietė, kuri savo gyvenamąją vietą deklaravo Anglijoje. Dabar ji visus šokdina, kad niekas nesuteikia jai vietos karantinuotis. Man kyla klausimas, o tai kurių velnių tau reikėjo grįžti tokiu metu? Juk tu puikiai žinojai situaciją, plius tu dabar oficialiai gyveni nebe Lietuvoje.
Pavasario ritualai. Rutina niekur bedingo. Bandome suktis tame pačiame rate. Tačiau kiekviena diena vis kitokia nuotaikų prasme. Gal bendras nuovargis duoda apie save žinoti. Gelbėja gerėjantis oras. Pagaliau vaikams pakabinome supynes, pritvirtinome čiuožyklą.
Mykolas zyzia sukonstruoti jam ginklų iš kompiuterinių žaidimų. Kas belieka tėvui, pajungi lakią fantaziją ir ūkiniame pastate meistrauji visokius kalavijus, kirvius, lankus ir t.t. Bet turiu daryti pagal duotą Mykolo brėžinį. Sakiau jam, kad nedarysiu nieko, kol jis neparodys ko nori. Sulaukiau. Atnešė nupieštą “kažką“ ir liepė daryti. Rytoj galėsiu parodyti mūsų kūrybingumo rezultatą.
Su Neringa išnešėme į pavėsinę stalą ir suolus, pajungėme radiją. Dabar liks misija – nutaikyti progą ramiai prisėsti pagurkšnoti kavos. Nors turiu blogą nuojautą, kad to padaryti bent jau artimiausiu metu gali ir nepavykti…
AŠ MOKAUSI 